Kalbėdamas apie lūkesčius, žaidimą su šypseną ir apie sero Alexo Fergusono patarimus, puolėjas J.Hernandezas uefa.com teigė, kad jam labai pasisekė.
- Jūsų treneris neseniai yra sakęs, kad viršijote lūkesčius. Ar su tuo sutinkate? Kaip jums pavyko taip greitai pasiekti tokį lygį?
- Šie metai man buvo nuostabūs. Nei treneris, nei aš, nei mano šeima to nesitikėjo. Tikėjausi, kad reikalai klostysis gerai, kad atiduosiu viską, ką galiu, tačiau net nepagalvojau, jog viskas pasisuks taip sėkmingai. Žaidžiant rezervinėje komandoje mano tikslas buvo su pirma ekipa pažaisti bent kelias minutes.
Tikėjausi tos puikios galimybės. Tikėjausi, kad mano komandos draugai mane priims, kaip buvo Meksikoje. Dabar esu čia ir turiu tuo džiaugtis. Žinoma, privalau daug dirbti. Aš – labai laimingas žmogus. Žinau, kad futbolas nėra nuspėjamas. Gali turėti ir gerų, ir blogų dienų – kaip ir visi, tačiau turi visuomet išlikti tinkamas požiūris.
- Ar manote, kad kuo daugiau dribsite, tuo daugiau pasieksite?
- Taip. Sunkus darbas – pirmoji sėkmės taisyklė. Nebūtinai sporte, tačiau bet kuriame darbe ir visais gyvenimo atvejais. Šiame klube yra daugybė gerų žaidėjų, todėl tenka dirbti papildomai. Visuomet dirbi ties silpnąja vieta, tačiau negalima užmiršti savo gebėjimų, kuriuos privalu tobulinti. Stengiuosi dirbti ir su fiziniais duomenimis, nes nesu nei aukštas, nei stiprus žaidėjas. Ties tuo dirbu su visa komanda, kuri stengiasi mane parengti iki tinkamo lygio.
- Jūs vis labiau susižaidžiate su Wayne'u Rooney. Panašu, kad žaisdamas su Anglijos rinktinės puolėju gaunate daug naudos. Tai turėtų būti labai naudinga puolėjui, kuris nori mušti įvarčius.
- Žinoma. Nėra sunku suprasti tokius žaidėjus kaip Rooney, Dimitarą Berbatovą ir Michaelį Oweną ir likusius puolėjus, nes tai – neeiliniai žaidėjai. Tad susižaisti lengva ne tik su Rooney, tačiau ir kitais žaidėjais, juk visi jie yra pasaulinės klasės futbolininkai. Jų veiksmai aikštėje yra puikūs ir visi žaidžia dėl komandos. Turi daryti tą patį, ką ir jie. Privalu žinoti, kad visi turime stipresnę pusę ir ją turime išnaudoti komandos tikslams. Svarbiausias dalykas – kad komandą laimėtų trofėjus.
- Būdamas futbolininku seras Alexas Fergusonas žaidė puolėjo pozicijoje. Ar gaunate iš jo patarimų apie apgaulingus judesius ir pan.?
- Visuomet. Treneris mane prižiūrėjo šiek tiek daugiau, nes tai buvo mano pirmieji metai komandoje ir toli nuo namų, todėl jis domėjosi kaip jaučiuosi ir ar esu patenkintas. Vykstant žaidimui arba treniruočių metu treneris nuolat pasako, ką nors panašaus į „žiūrėk į šį judesį“, „judink savo kūną štai šitaip“. Stengiuosi būti kempinė, kuri sugeria kiekvieną gautą patarimą.
- Ar žinote „Wembley“ stadioną ir jo istoriją?
- Tai labai svarbus stadionas. Visas pasaulis žino „Wembley“. Kuomet kalbi apie jį, kalbi apie futbolą, šalį, „Premier“ lygą ir visas istorines legendas, kurios su juo susijusios. Tai itin svarbi vieta. Įspūdingiausia žinia, kuri buvo susijusi su „Wembley“, buvo naujiena, kad Čempionų lygos finalą žaisime ten. Tai buvo neįtikėtina.
- Ką manote apie Gerardą Pique ir Carlesą Puyolį?
- Tai du pasaulinės klasės centro gynėjai. Visa jų komanda sudaryta iš pasaulinės klasės žaidėjų, todėl svarbiausia buvo susitelkti ties visa ekipa, o ne pavieniais žaidėjais.
- Žinau, kad jums ne kartą jau buvo užduotas šis klausimas, tačiau iš kur gavote tokią pravardę? Kodėl Chicharito?
- Man visuomet patinka atsakyti. Pravardė kilo iš mano tėčio. Jį taip vadino todėl, kad jis gimęs turėjo žalias akis. Jos atrodė kaip žirniai (Chicharo). Jį taip vadino visi – draugai, spauda. Jis taip pat buvo didis futbolininkas.
Kai gimiau, buvau „Chicaro“ sūnus, o ne Javieras Hernandezas, todėl jie mane vadino „Chicharito“. Mano pravardė reiškia žirnelis. Tai paveldėjau.