Tomo Danilevičiaus užuomina pasibaigus 2012 metų Europos futbolo čempionato atrankai ir atsistatydinus Raimondui Žutautui buvo daugiau nei aiški.
Futbolo rinktinės kapitonas prabilo apie tai, kad dabar prie nacionalinės komandos vairo galėtų stoti jaunas novatoriškas treneris, dirbantis Vakaruose.
Nors T.Danilevičius ir nepasakė pavardės, atspėti nėra sunku, nes tokių futbolo specialistų yra vienas.
Buvęs Lietuvos rinktinės gynėjas A.Skarbalius penktus metus dirba treneriu Danijoje.
38 metų lietuvis stovi prie „Koge” klubo vairo, kuriame pradėjo trenerio karjerą, bet čia ilgai neužsibus.
Dar birželį A.Skarbalius nutarė palikti Danijos aukščiausiosios lygos dugne esančią kuklią ekipą ir pasibaigus šiam sezonui pereiti į „Brondby” klubą, su kuriuo būdamas futbolininkas 5 kartus tapo Danijos čempionu.
„Lietuvos ryto” žurnalisto pokalbis su A.Skarbaliumi – apie pasiklydusią tiesą santykiuose su Futbolo federacija, šalies futbolo vystymo spragas ir galimybę tapti rinktinės treneriu.
– Aurelijau, kaip buvusį Lietuvos rinktinės futbolininką jus turbūt nuvylė nacionalinės komandos rezultatai 2012 metų Europos pirmenybių atrankos etape? – „Lietuvos rytas” paklausė A.Skarbaliaus.
– Žinoma, rezultatai mane nuvylė. Tačiau nesakyčiau, kad labai nustebino. Viskas ėjo to link. Deja, Lietuvos futbolas yra toks, koks yra.
– Kokias matote tokio nuopuolio priežastis?
– Jų daug, nes akivaizdu, kad mūsų futbolininkams sudėtinga konkuruoti šiuo lygiu.
Pirmiausia todėl, kad aukšto lygio žaidėjų turime mažai. O mažai jų turime dėl kelių priežasčių. Kalčiausia futbolininkų ugdymo sistema.
Negyvenu Lietuvoje, bet dažnai pasikalbu su buvusiais žaidėjais, futbolo mokyklų treneriais. Žinau, kad Lietuvoje yra gerų trenerių, dalis jų su žaidėjais atvažiuoja ir į Daniją.
Akivaizdu, kad talentingų žaidėjų mes turime, bet kažkur futbolo sluoksniuose stringa bendravimas.
Kita priežastis – silpna Lietuvos futbolo lyga. Yra kelios neblogos komandos, bet tai viskas.
Jei Eimantas Poderis (šį sezoną atstovavęs Alytaus „Dainavai”. – Red.), su kuriuo pasikalbu, nesitreniruodamas muša įvarčius, tai daug pasako apie A lygą.
– Ar tiesa, kad prieš 2012 m. Europos čempionato atrankos ciklą LFF siūlė jums darbą rinktinėje, bet jūs atsisakėte dėl užimtumo Danijoje?
– Kas taip sakė?
– Futbolo rinktinių direktorius Robertas Tautkus tuomet aiškino: „Norėjome, kad A.Skarbalius domėtųsi ne tik rinktine, bet ir futbolo akademija Kaune. Tačiau Aurelijus turėtų grįžti į Lietuvą. Jis po apmąstymų pareiškė, kad nesirengia palikti Danijos ir sugrįžti namo.”
– Iš tiesų, LFF skambučio sulaukiau 2009 metais, iš karto po pralaimėjimo Farerų salų komandai, kai kilo lengva panika.
Kitą dieną po mačo R.Tautkus skambino ir sakė, kad yra daug kandidatų treniruoti rinktinę, o tarp jų minimas ir aš.
Atsakiau, kad pirmiausia reikia išsiaiškinti kelis dalykus. O svarbiausias jų – ar mane išleistų klubas.
Be to, aš maniau, kad nereikėtų atleisti trenerio Jose Couceiro, nes tai puikus specialistas. Staiga jo netekus nutrūktų darbo tęstinumas, kuris svarbus ne tik futbole.
Trenerio pasikeitimas nebūtų staiga davęs rezultatų, nes permainų turėtų būti daugiau.
Akivaizdu, kad daug futbolininkų nepasiekia norimo lygio, ir reikia ieškoti priežasčių. Reikia daug ką keisti, o pirmiausia – federacijos darbe.
Sutarėme, kad R.Tautkus man kitą dieną paskambins. Aš pasitariau su klubo vadovais. Jie neprieštaravo ir iš dalies net džiaugėsi, kad turi trenerį, kurį kviečia į nacionalinę komandą.
Buvau surinkęs gerą trenerių kolektyvą ir klubas būtų radęs, kuo mane pakeisti. Tačiau antro skambučio iš LFF niekada nesulaukiau.
– Praėjusią savaitę rinktinės kapitonas T.Danilevičius užsiminė, kad būtų patenkintas, jei rinktinės vairas atitektų jaunam Lietuvos futbolo treneriui, dirbančiam užsienyje.
Ar norėtumėte tapti Lietuvos rinktinės treneriu?
– Esu lietuvis ir jaučiuosi daug skolingas savo šalies futbolui – kad man pavyko prasimušti į platųjį pasaulį. Iš pradžių kaip žaidėjui, o dabar kaip treneriui.
Norėčiau ką nors duoti Lietuvos futbolui. Manau, turiu idėjų ir paskatų.
Tačiau pirmiausia dėmesį turėtų parodyti federacija, o paskui man reikėtų įvertinti dabartinę situaciją.
Niekam ne paslaptis, kad nuo 2012 metų pradžios turiu sutartį su „Brondby” klubu – į jį ir einu dirbti asistentu.
– Ar būtų sudėtinga derinti abu darbus – Danijoje ir Lietuvoje?
– Šiuo metu nenoriu spėlioti, kaip būtų, kol dar nėra dėmesio ir susidomėjimo.
Tačiau gyvenime viskas įmanoma.
– LFF šią savaitę paskelbė rengsianti atvirą konkursą eiti Lietuvos futbolo rinktinės trenerio pareigas. Ar dalyvausite jame?
– Ne. Man visada atrodė, kad svarbiausia pačiam investuoti į savo darbą – taip buvo, kol žaidžiau futbolą, taip liko ir pradėjus dirbti treneriu.
Privalau parodyti tai, ką sugebu, darbu ir rezultatais. Tada tie, kuriems manęs reikia, susiras ir susitars.
– LFF vadovai po nesėkmingo atrankos ciklo prakalbo apie rinktinės atjauninimą, nors jaunų talentų nėra daug. Kaip jūs įsivaizduojate rinktinės kūrimą?
– Ne tik rinktinėje, bet ir klubuose po prastų rezultatų vadovai ima garsiai kalbėti apie būtinumą jauninti sudėtį.
Bet atjauninus komandą reikia keletą metų dirbti, kol galbūt ką nors pasieksi.
Bet reikia prisiminti, kad rinktinė yra visų geriausių šalies žaidėjų komanda. Nesvarbu, ar tau 39, ar 16 metų – jei esi tinkamo lygio, tau visos durys atsiveria.
Jei mes taip kaposime žaidėjus kasmet, atsiras patirties trūkumas. Komanda pati parodo, kuris žaidėjas yra per senas, o kuris dar per jaunas.
Sutinku, kad į rinktinę verta kviesti daugiau jaunų žaidėjų, nes atsirado spraga tarp futbolininkų kartų. Bet reikia išsiaiškinti, kodėl ta spraga atsirado.
Lietuva nuo pat Vilniaus „Žalgirio” laikų sovietiniais metais visada garsėjo kūrybingu, intelektualiu futbolu. Dabar to pasakyti apie rinktinę negalime – ir tai yra skaudu.
– Kitąmet Lietuvos rinktinė pradės 2014 metų pasaulio čempionato atrankos kovas G grupėje, kurioje varžovai nėra patys galingiausi: Graikija, Slovakija, Bosnija ir Hercegovina, Latvija, Lichtenšteinas.
Ar manote, kad yra realių galimybių užimti antrąją vietą grupėje?
– Didžiausia Lietuvos futbolo bėda yra ta, kad visi tebegalvoja, jog tai mes esame pasaulio bamba.
Turime sau pripažinti, kad esame maža valstybė, kurioje po emigracijos bangos liko gal pustrečio milijono žmonių. Iš jų pusė žaidžia krepšinį, myli jį ir reikia tuo džiaugtis.
Futbolo pasaulyje yra milžiniška konkurencija ir pinigai. Visa tai nulemia, kad klubuose dirba aukšto lygio specialistai, ir jie privalo dirbti labai efektyviai.
Nebebūna lengvų atrankos grupių. Galbūt Lichtenšteinui pralaimėjome dėl netinkamo žaidimo braižo ar neturėdami kokio svarbaus traumuoto žaidėjo, bet turime suprasti, kad Lichtenšteinas irgi nebe tas, koks buvo prieš 10–15 metų. Su mažomis šalimis dabar vargsta net geriausios komandos.
O vidutinės futbolo valstybės sulaukia metų, kai ateina stipri žaidėjų karta, ir taip pat žaidžia aukščiausiu lygiu, kaip dabar bosniai.
Lietuvos ambicijos nėra pamatuotos. Joks namas nepradedamas statyti nuo sienos ar stogo. Pirmiausia reikia sudėti pamatus – sudaryti programą, auginti jaunimą ir tikslingai dirbti.
Rasti kompetentingų žmonių, kurie susirinktų kas mėnesį ar kas pusmetį ir pasitelkę naujas analizės sistemas vertintų situaciją, priimtų sprendimus ir judėtų toliau.
Dabar yra akivaizdu, kad kažkas sistemoje neveikia. Juk negali taip būti, kad visiškai nėra žaidėjų – ypač jaunų – kurie žaistų aukštesnio lygio klubuose.
Lietuva turi gabių vaikinų, kurie yra greiti ir atletiški – tai šiuolaikiniame futbole labai svarbu.
Pastebiu, kad tiems, kurie atvyksta pažaisti pas mus, sunkiausia yra žaidimo supratimas ir tai, kaip viskas greitai vyksta aikštėje.
– Ar jums nebus gaila palikti „Koge” šiais metais?
– Ir taip, ir ne. Klubo vadovai ir rėmėjai supranta, kad iš šios komandos išspaudėme viską.
Reikia naujo stadiono, reikia finansų, nes įžengę į aukščiausiąją lygą mes neįsigijome naujų žaidėjų. Klube nėra ekonominio pagrindo, kuris leistų kelti didesnių tikslų aukščiausiojoje lygoje.
Todėl džiaugiuosi, kad eisiu į kitą klubą, kurio ekonominis pamatas ir lūkesčiai yra didesni.
Didžiuojuosi gavęs „Brondby” pasiūlymą, nes tai vienas geriausių Danijos klubų.
Einu dirbti asistentu norėdamas gauti daugiau įkvėpimo ir pamatyti, kaip dirba kiti.
– Ar turite ambicijų tapti pagrindiniu „Brondby” treneriu?
– Turiu ambicijų tapti aukšto lygio treneriu. Ateityje norėčiau vėl tapti pagrindiniu treneriu, o kurioje komandoje ar šalyje tai atsitiks, gyvenimas parodys.
– Danijoje gyvenate nuo 1995 metų, vadinasi, su šeima esate ten labai giliai įleidęs šaknis?
– Po tiek šioje valstybėje praleistų metų jaučiuosi pusiau lietuvis, pusiau danas.
Bet nesuprantu, kodėl tai turėtų būti problema.
Gimiau lietuvis, niekada nekeisiu savo tautybės ir visada domėsiuosi Lietuvos futbolu.
Tikiuosi, kad ateityje kuo nors padėsiu savo šalies futbolui atsigauti.