Trejos rungtynės – du pralaimėjimai. J.Klinsmanno debiutas JAV rinktinėje tikrai nebuvo stebuklingas.
Tačiau iki šiol prieštaringai vertinamas 47 metų vokietis nuolat ieško naujų iššūkių.
Baigęs futbolininko karjerą 1990 metų pasaulio ir 1996-ųjų Europos čempionas jau treniravo Miuncheno „Bayern” ir Vokietijos rinktinę.
2004-aisiais perėmęs „Nationalmannschaft” vairą J.Klinsmannas Vokietijos futbole sukėlė tikrą revoliuciją, įteisinęs naujus fizinio ir psichologinio pasirengimo metodus.
Į gimtinę jis atsivežė amerikiečius fizinio rengimo trenerius, vedė dzenbudizmo ir jogos treniruotes, visus vertė skaityti knygas, o futbolininkų rezultatus aikštėje analizavo remdamasis kompiuterių programomis.
Trylika metų JAV gyvenantis vokietis rinktinei vadovavo iš Kalifornijos. Jis suteikė daug galių savo leitenantams – trenerio asistentui Joachimui Löwui, kuris nuo 2006-ųjų perėmė Vokietijos rinktinės vairą, generaliniam vadybininkui Oliveriui Bierhoffui ir analitikui Ursui Siegenthaleriui.
Nors toli gražu ne visiems vokiečiams patiko J.Klinsmanno darbo stilius, jo savitas požiūris į šiuolaikinį futbolą nepalieka abejingų. Interviu žurnalui „France Football” JAV rinktinės treneris vėl aistringai gynė savo futbolo idėjas.
– Nuo 2011-ųjų vasaros esate JAV rinktinės treneris, bet dauguma jūsų žaidėjų dabar žaidžia užsienio klubuose.
Kiek rungtynių svetur stebite kiekvieną savaitgalį?
– Savo namuose Los Andžele, kur dabar gyvenu, galiu matyti 5 sporto kanalus, transliuojančius futbolą. Stebiu, kaip vyksta kovos penkiose svarbiausiose Europos lygose, taip pat Brazilijos, Argentinos ir Meksikos čempionatus.
Bet žiūriu ne tik futbolą. Jau nuo senų laikų mėgstu stebėti „Los Angeles Lakers”, „Miami Heat” rungtynes NBA, amerikietiškąjį futbolą, beisbolą. Tai suteikia daug informacijos.
– Kuo sudomino krepšinis?
– Man įdomu palyginti, kaip skirtingų sporto šakų žaidėjai elgiasi per treniruotes.
Per reguliarųjį NBA sezoną krepšininkai turi sužaisti net 82 rungtynes, po to dar vyksta atkrintamosios varžybos. Jie labai daug keliauja ir kartais žaidžia po porą dienų paeiliui.
Beisbolo lygoje žaidėjai sužaidžia net po 162 rungtynes. Kaip jie atlaiko tokį krūvį? Iš jų tikrai galima daug ko pasimokyti.
Kaip atgauti jėgas po rungtynių, kaip psichologiškai pasiruošti tokiam intensyviam varžybų ritmui, kaip nuolat būti geros formos?
Kaip tokiam treneriui kaip Mike’as Krzyzewski (Duke’o universiteto krepšinio komandos ir JAV rinktinės treneris. – Red.) pavyksta sukurti nuolatinių pergalių ir sėkmės aplinką, nors kiekvienais metais jo komanda labai pasikeičia, nes jis dirba su studentais? Ką jis daro padėdamas žaidėjams tobulėti ne tik kaip krepšininkams, bet ir kaip asmenybėms?
Futbole negali ignoruoti tokio darbo. Nors net nežinau, ar trenerio profesijoje dabar labiau praverčia geras psichologijos išmanymas, ar vadybininko įgūdžiai. Juk mes turime mokėti palaikyti santykius su žaidėjų agentais, kurie futbolo pasaulyje kasdien tampa vis įtakingesni.
Bet esu įsitikinęs, kad treneris privalo kasdien atlikti savotišką bepročio vaidmenį.
Jis turi būti piktas kaip širšė ir nuolat kovoti su savo žaidėju. Treneris kasdien privalo žaidėjui pasiūlyti vis naujų iššūkių, kad priverstų jį tobulėti.
– Kaip pasiekti, kad žaidėjas tobulėtų?
– Priversti jį fiziškai.
Karimas Benzema (Madrido „Real” ir Prancūzijos rinktinės puolėjas. – Red.) – puikus pavyzdys. Visi visuomet kalbėjo, kad jis turi talentą. Tačiau tik šį sezoną, kai K.Benzema numetė 7 kg svorio, jis pagaliau pradėjo rodyti tikrąsias savo galimybes.
Ne mažiau svarbu pakeisti žaidėjų mąstyseną. Bet viską nusprendžia tik pats žaidėjas.
Jūs galite dirbti su pačiu talentingiausiu pasaulyje futbolininku, tačiau jeigu jis neturės noro ir psichologinių jėgų peržengti tam tikrų savo ribų, jo talentas liks bevertis.
Kai diskutuojame apie dabartinę Vokietiją, būtent ši problema yra esminė. Vokiečiai iki šiol visuomet pasižymėdavo tuo, kad sugebėdavo peržengti savo ribas ir padaryti daugiau negu gali.
Tokį charakterį ir šias savybes lemia tavo kiaušai ir smegenys.
Bet dabar pasaulio futbolą užplūdo tokie beprotiški pinigai, kad jie lyg nuskausminamieji vaistai nuslopino ar net visiškai panaikino žaidėjų sugebėjimą kentėti.
Tai labai žmogiška, bet tokia realybė. Ir būtent tuo JAV dabar labai skiriasi nuo Europos.
Amerikiečių savimonėje iki šiol svarbiausia – laimėti trofėjų. Visi žaidėjai, kaip ir treneriai, tiesiog apsėsti noro nugalėti. Jie niekuomet nelinkę sustoti ir pasitenkinti viena pergale.
Tokiam vyrukui kaip Philas Jacksonas (buvęs „Los Angeles Lakers” treneris. – Red.) tai – tiesiog gyvenimo būdas. Nuolat galvoti apie naują iššūkį ir turėti atsakymą į būsimą klausimą.
Šis nugalėtojų mentalitetas, beje, būdingas visai Amerikos visuomenei. Pažiūrėkite į „Apple” ar Silicio slėnio žmones. Kai su jais susiduri akis į akį, gali tiesiog mokytis kasdien.
– P.Jacksonas priversdavo krepšininkus skaityti filosofijos knygas. Kaip jums pavyksta sekti jo pavyzdžiu treniruojant futbolininkus?
– Reikia įtikinti žaidėjus, kad jiems patiems tai bus naudinga. Bet visuomet turi rasti ribą, kad nepažeistum jų privataus gyvenimo erdvės, nes kiekvienam žaidėjui reikia poilsio.
Dirbdamas rinktinės treneriu sau visuomet gali užduoti klausimą, ar tau tikrai užtenka to laiko, kurį praleidi su žaidėjais, kad jiems turėtum pakankamai įtakos? Visose srityse – ir aikštėje, ir už jos ribų.
Būtent todėl bendravimas su klubuose dirbančiais kolegomis rinktinės treneriui yra kertinis dalykas. Rinktinės treneris gyvena ant tų pamatų, kuriuos pakloja klubų treneriai.
– Ar nebuvo sunku amerikietiškus darbo metodus pritaikyti europietiškai kultūrai?
– Jau trylika metų gyvenu JAV. Akivaizdu, kad Amerikos patirtis mane padarė kitokį. Tačiau visada turi būti kuklus.
Trenerio darbo tikslas – padaryti viską, kad žaidėjas galėtų laimėti. Bet po to tu negali priimti lemtingų sprendimų. Jeigu žaidėjas nuspręs mesti į krepšį, jis atakuos. Ne tu.
– Kuo dabartiniai žaidėjai skiriasi nuo jūsų kartos?
– Man teko laimė Vokietijos rinktinėje žaisti su vyrukais, kurie turėjo išskirtinį charakterį. Net pralaimėdami jie visada žinojo, kad sugebės atsitiesti.
Dabartinė karta yra kitokia, bet tai neišvengiama. Mūsų visuomenė gyvena tokiu greičiu, kuris visiems kelia pavojų ir nėra saugus.
Gyvename „Twitter” ir „Facebook” kartos laikais. Nors žiniasklaida kasdien pateikia milžinišką kiekį informacijos, žmonės jau nesugeba atsirinkti, kas yra gera ir vertinga.
Šiandien gandai tampa žiniomis, kuriomis žmonės tiki.
Kaip valdyti šią žaidėjų kartą? Kiekvieną dieną turi kelti sau klausimų, kokiomis taisyklėmis dabar turi vadovautis.
Ar leisti futbolininkams naudotis „Twitter” ir „Facebook”, kurie vis labiau tampa savotiškais asmeniniais žaidėjų žiniasklaidos rėmėjais?
Aikštėje visuomet buvo lyderiai, bet tikrieji ir komandos rūbinės, ir sirgalių autoritetai dabar labai skiriasi nuo tų, kurie buvo dar prieš penkiolika metų.
Prieš penkiolika metų tikrasis lyderis atsidurdavo ant „France Football” žurnalo viršelio. Dabar žaidėjai vien savo asmeninėje „Twitter” ar „Facebook” paskyroje turi po 300 tūkst. gerbėjų.
Vertybės pasikeitė. Jos keičiasi kasdien.
– Futbolas prarado vertybių hierarchiją?
– Dabar nėra taip paprasta, kaip Zinedine’o Zidane’o ar Lotaro Matthäuso laikais. Arba prisiminkime dar senesnę Johano Cruyffo epochą, kai užtekdavo būti tik didžiu žaidėju.
Šiandien daugiausia įtakos turi Čempionų lyga. Po to – nacionalinės komandos ir pasaulio čempionatas, kuris, daugumos trenerių požiūriu, tik atkartoja tai, kas įvyko futbole per du pastaruosius Čempionų lygos sezonus iki jo.
Anksčiau visa komanda buvo kuriama remiantis tik vienu ar dviem vardais. Kaip „Barcelona” ir J.Cruyffo atveju.
Šiandien Lionelis Messi yra labai svarbus „Barcelona” žaidimui. Bet jo pamaina aikštėje ir galimas įpėdinis jau numatyti.
Komandos dabar buriamos visiškai kitaip, nes tos daugumos žaidėjų, kurie anksčiau visą gyvenimą praleisdavo tik viename klube, dabar jau paprasčiausiai nėra ir negali būti.
– Ar dabartinė „Barcelona” yra geriausia komanda per visą futbolo istoriją?
– Pastaruosius dvejus trejus metus „Barcelona” yra futbolo etalonas. Etalonas, kurio idėją pasiūlė J.Cruyffas, o nuostabiai įgyvendino Josepas Guardiola.
Dabartinė „Barcelona” bėga daugiau ir greičiau už varžoves, ji perduoda kamuolį geriau negu kitos ekipos.
Įdomiausias klausimas: ką padarys Jose Mourinho („Real” treneris. – Red.) norėdamas sustabdyti šią „Barcelona” komandą?
– Ar jis turi pakankamai jėgų sustabdyti „Barceloną”?
– Ar tai būtų „Barcelona”, ar Ispanijos rinktinė, viskas dabar priklauso tik nuo to, kaip patys šių ekipų žaidėjai suras vidinių paskatų siekti dar daugiau.
Jie jau yra viską laimėję, todėl svarbiausia, ar sugebės dabar rasti naujų iššūkių ir norės dar daugiau kentėti.
Siekdami sustabdyti „Barcelona” futbolininkus varžovai naudos dar daugiau fizinės jėgos. Juk kai negali ko nors pasivyti ar įveikti legaliais būdais, lieka vienintelis kelias – dar daugiau brutalios agresijos.
Kaip Xavi ar Andres Iniesta atlaikys šiuos išpuolius?
– Vadinasi, laimės tas, kuris bus fiziškai stipresnis?
– Manau, taip. Lems agresyvumas ir žaidimo greitis.
Būtent todėl esu įsitikinęs, kad „Barcelona” varžovas Nr.1 šį sezoną yra Madrido „Real”, turintis tokius žaidėjus kaip Cristiano Ronaldo ar K.Benzema.
Nėra tokios komandos, kuri liktų neįveikiama 10 arba 15 metų. „Barcelona” karaliauja jau trejus metus. Tačiau ji įveikiama, jeigu primesi jai iššūkius visose žaidimo srityse.
Aš įsivaizduoju save C.Ronaldo, K.Benzema ar M.Ozilo kailyje. Jie dabar susidūrė su iššūkiais, kuriuos aš labai mėgstu. Jie kiekvienam futbolininkui suteikia papildomos motyvacijos ir padeda peržengti savo ribas.
– Futbolas skirtas žaisti ar laimėti?
– Žaidėjas aikštėje turi jaustis laimingas, jei nori žaisti gerai, nesvarbu, koks jo meistriškumo lygis.
Pergalė yra ne kas kita, o tik rezultatas to malonumo, kad tu gali žaisti, o ypač žaisti kartu su komandos draugais.
Taktika reiškia nedaug. Tu gali jaustis laimingas žaisdamas ir 4-5-1, ir laukdamas tik savo varžovo klaidos, jeigu žaidimo stilius atitinka tavo mentalitetą.
Italas džiaugsis laimėjęs rungtynes 1:0 ir apie tai kalbės visą savaitę, nes tokia jo šalies kultūra. Vokietis nori matyti atakuojantį futbolą ir pergalę 4:3.
Bet jeigu aikštėje nesijausi pats savimi, futbolas nebus pramoga. Jeigu man dabar pasakysite: ar sutinkate, kad 12 rungtynių paeiliui jūsų komanda laimės 1:0, aš jums iš karto pasiūlysiu tokiam sandėriui susirasti ką nors kitą.