Garbė pastarąjį turnyrą, jau dvyliktąjį, organizuoti Lietuvos sostinėje teko Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos futbolo mėgėjų komandai.
Apie futbolą, kolektyvo sporto ir bendravimo tradicijas kalbamės su Migracijos valdybos viršininku, pagrindiniu tarptautinio teisėsaugininkų futbolo turnyro organizatoriumi Gintaru Bagužiu.
- Esate futbolo gerbėjas?
- Patinka man šis žaidimas. Nesu abejingas daugeliui sporto rūšių ir apskritai fizinei kultūrai, tačiau futbolas visuomet traukė. Gal todėl, kad įprastas nuo vaikystės – turbūt nėra vaiko, nespyrusio kamuolio į vartus. Gal todėl, kad paprasta jį žaisti – reikia tik kamuolio, aikštės ar paprasčiausios dykynės. O gal todėl, kad jo imtis galima ekspromtu – netikėtai sugalvojus draugų susibūrime. Tiesiog šiaip, dėl smagumo, nesiekiant varžytis ir lakstant paskui kamuolį eikvojant jėgas.
- Tačiau turnyrų organizavimas rodo siekiant daugiau nei norą pabėgioti paskui kamuolį.
- Rungtynės daro žaidimą įdomesnį, žadina geras emocijas, suburia žmones ir paįvairina jų laisvalaikį. Manau, sveika pasivaržyti su kitais ir pasitikrinti savo fizinę ištvermę rungtyniaujant. Tai itin svarbu tiems, kurie kažkada sportavo, žaidė mėgėjišką ar profesionalų futbolą. Galiu tai suprasti, nes pats nuo vaikystės jį žaidžiau ir žaisiu tol, kol galėsiu.
Radęs bendraminčių, ėmiausi organizuoti futbolo turnyrus – policininkai žaidė futbolą tarpusavyje, su giminingų organizacijų darbuotojais, moksleiviais. Vėliau prie mūsų prisijungė kolegos iš užsienio valstybių, tad atsitiktinius žaidėjų susitikimus futbolo aikštėje teko paversti tikslingai organizuotu turnyru.
- Kalbate apie tarptautinį policijos futbolo turnyrą?
- Apie jį, jau išpopuliarėjusį policijos bendruomenėje, žinomą Lietuvoje ir užsienyje. Turnyras surengtas jau septynis kartus, todėl jį drąsiai galima vadinti tradiciniu. Kasmet jis sulaukia vis daugiau dalyvių iš užsienio valstybių, daugiau Lietuvos ir kitų šalių gerbėjų.
Jis rengiamas policijos profesinės šventės – Angelų Sargų dienos proga, todėl yra laukiamas pačių pareigūnų ir jiems neabejingų bendruomenių. Turnyras paprastai sulaukia šalies valdžios atstovų, Lietuvoje reziduojančių užsienio valstybių ambasadorių, garbingų užsienio svečių, todėl, manau, yra pakankamai žinomas. Įdomus jis ir futbolo profesionalams, pastebintiems, kad žaidėjų lygis kasmet aukštesnis. Tai rodo, kad turnyro dalyviai atsakingai jam rengiasi ir siekia aukštesnių vietų turnyro lentelėje.
- Vadinasi, rezultatai vis tik svarbūs mėgėjiškam policijos darbuotojų futbolui?
- Siekis pirmauti – turnyro varomoji jėga, turnyro idėja – susitikti su bendraminčiais, draugauti, megzti profesines pažintis. Tačiau turnyras rengiamas ne vien dėl smagumo, jo tikslas yra propaguoti sveiką gyvenseną, kurti sporto tradicijas, reprezentuoti savo kraštą.
Į šiemet Vilniuje vykusį, pavadinčiau, dvigubą turnyrą kai kurios šalys atsiuntė net po kelias teisėsaugininkų komandas. Išrinkti geriausias nebuvo paprasta, taip, kaip ir pelnyti komandos laimėtojos titulą. Rezultatai tikrai nėra labai svarbūs, svarbiausia yra tai, kad žinia apie turnyrą plistų, skatintų žmones sportuoti, futbolas teiktų jiems pasitenkinimo.
- Organizuojate policijos futbolo turnyrą. Kodėl būtent policijos?
- Esu policijos pareigūnas, tarp policininkų – daug sportuojančiųjų. Yra organizacijų, kur sportas tiesiogiai siejamas su profesija. Taip yra policijoje, nuo tarpukario Lietuvos laikų. Sportiškas policijos pareigūnas visuomet atrodė labiau patikimas, pavyzdinių sporto pergalių pasiekę policijos pareigūnai kėlė policijos organizacijos įvaizdį visuomenėje. Planuodamas policijos futbolo turnyrą, neabejojau jo kuriamu teigiamu policijos įvaizdžiu.
- Jūsų sumanytame policijos turnyre žaidžia neprofesionalai, jie turi rasti laiko ne tik treniruotėms, bet ir išvykoms į turnyrus.
- Būtent čia ir yra turnyro grožis – žmonės sportuoja savanoriškai, dėl treniruočių pakoreguodami savo laisvalaikį ir darbo grafikus. Dažną palaiko ir darbdavys ar tiesioginis viršininkas, kas futbolininką skatina dar labiau stengtis. Gal ir ne visuomet žaidėjų ir gerbėjų lūkesčiai būna pateisinti, bet septynerius metus vykstantis ir kaskart daugiau dalyvių pritraukiantis turnyras rodo, kad didelių nusivylimų nebūna. Yra kolektyvų, kur futbolą žaidžia kone visi ir į turnyrus patenka tik atlaikiusieji dideles atrankas.
- O kaip jūs subūrėte ir palaikote savo komandą?
- Kartu žaisdamas, kurdamas sporto tradicijas kolektyve. Vadovų požiūris, bendradarbių supratingumas sportininkams labai svarbu – su jais tenka dalytis darbais, tikėtis palaikymo treniruojantis ir rungtyniaujant, drauge kurti kolektyvo tradicijas.
Sporto tradicijos, kaip bet kurios kitos, kolektyve skiepijamos pamažu, kartas nuo karto patikrinant jų populiarumą. Kinų filosofas Konfucijus yra sakęs, kad tūkstančio kelionė prasideda pirmuoju mažu žingsneliu. Taip ir kolektyve pamažu eita iki pasitikėjimo, bendruomeniškumo, galų gale – futbolo.
- Turite keletą komandų – moterų ir mišrią, kitaip dar mix vadinamą.
- Taip sutapo, kad tas mažas procentas vyrų, dirbančių Vilniaus migracijos valdyboje, yra geri sportininkai – dabar jie ne tik žaidžia futbolą, bet ir treniruoja sportuojančias kolektyvo moteris. Mišrių komandų žaidimas yra smagus, subūrėme komandą, paskatinome tai padaryti ir kitus policijos padalinius. Taip tarptautiniame policijos futbolo turnyre šalia vyrų lygos atsirado mix lyga, kurioje žaidžia vyrai ir moterys, vėliau – ir moterų.
Beje, tarp moterų yra puikių žaidėjų! Nors dar nuo sovietinių laikų įprasta manyti, kad futbolas – vyrų žaidimas, pastebėjau, kad atsiranda daugiau moterų, norinčių treniruotis aktyviau, laisvalaikį praleisti futbolo aikštėje. Nekalbu apie profesionales futbolininkes – tokių, kaip mūsų merginos, kurios žaidžia sau, – mažai.