Nuožmios Madrido „Real” ir „Barcelona” futbolininkų dvikovos savo aistra jau seniai pakerėjo visą pasaulį. Bet du legendiniai Ispanijos klubai ir jų sirgaliai iš tiesų turi daugiau bendrų bruožų nei skirtumų.
„Real” ir „Barcelona” klubai šiandien pirmą kartą šį sezoną stos į tarpusavio mūšį Ispanijos lygoje.
Madrido „Santiago Bernabeu” stadione jie jau 164-ąjį kartą susitiks per „El Clasico” rungtynes šalies pirmenybėse.
Šios dvikovos išvakarėse "Lietuvos rytas" kartu su žurnalo „France Football” korespondentais Ispanijoje pažvelgė į legendinių Madrido ir Barselonos klubų įtaką ir reikšmę Ispanijos visuomenės gyvenimui.
Kuo skiriasi ir kuo yra panašūs „Real” ir „Barcelona” klubai savo socialiniu statusu, struktūra, sirgalių įpročiais ir tradicijomis?
Keturi pjūviai atskleidžia vieną ryškų „El Clasico” paradoksą – futbolo aikštėje nesutaikomi varžovai tribūnose turi daugiau bendrų bruožų nei skirtumų.
KILMĖ
Ispaniškasis „Real”. Būtų primityvu ir per daug supaprastinta sakyti, kad „Real” palaiko Ispanijos sostinės turtuoliai, o didžioji gyventojų dalis ir vargšai yra kito Madrido klubo „Atletico” gerbėjai.
Nors “Santiago Bernabeu” stadionas iš tiesų yra Madrido šiauriniame kvartale, kuris garsėja kaip turtuolių rajonas, karališkojo klubo “aficionados” (sirgaliai – Red.) tiksliai atspindi visus socialinius gyventojų sluoksnius.
“Real” gerbėjai tikrai nėra vien “dešinieji” pagal savo politines pažiūras, kaip buvo pabrėžiama ankstesniais laikais. Tarp Madrido komandos sirgalių tikrai yra visų politinių srovių atstovų.
“Real” iš tiesų dabar galima vadinti komanda, kuri vienija milijonus pačių įvairiausių ispanų. Nors tiesiog neįmanoma atlikti išsamius tyrimus ir pateikti tikslius skaičius, nes ne vienas karališkojo klubo gerbėjas tuo pat metu dar palaiko ir kokią nors artimesnę ir kuklesnę vietos komandą, tačiau tikrai galima tvirtinti, jos “Real” yra pats populiariausias visos Ispanijos klubas.
Pavyzdžiui, dauguma Malagos, Valladolido ar Getafe ekipų sirgalių neatsitiktinai taip pat save vadina ir netiesioginiais “Merengues” (“Real” futbolininkų pravardė dėl jiems įprasto baltos spalvos aprangos komplekto. Balta spalva šiuo atveju lyginama su garsiuoju pudingu, gaminamu iš baltymų ir cukraus – Red.) klubo sirgaliais.
Kataloniškoji “Barcelona”. Barselonos klubui nuo senų laikų vadovavo ryškiausi Katalonijos buržuazijos, ypač tekstilės pramonės, turtuoliai. Būtent todėl “Barcelona” ilgai turėjo ypač glaudžius ryšius su dešiniosiomis katalonų politinėmis jėgomis.
Bet šios sąsajos sumenko nuo tos akimirkos, kai klubo vairą 1978-aisiais perėmė Jose Luisas Nunezas, iš statybų verslo turtus susikrovęs baskas. Jis nekartą buvo susidūręs su katalonietišku nacionalizmu, todėl darė viską, kad “Barcelona” prarastų politinę aurą ir liktų tik paprastu futbolo klubu.
Nepaisant akivaizdaus nacionalizmo, svarbiausias regiono klubas Katalonijoje atliko milžinišką vienytojo vaidmenį, ypač 1940-1980-aisiais, kai į šį regioną ėmė plūsti migrantai iš visos Ispanijos.
Tie naujokai, kurie norėjo greičiau pritapti ir integruotis į vietos gyvenimą, dažniausiai ėjo į “Camp Nou” stadioną žiūrėti “Barcelona” rungtynių.
Tie, kurie neperėmė katalonų tradicijų ir kuriems kai kurie katalonų bruožai liko svetimi, nevalingai rinkosi kitą Barselonos klubą “Espanyol”.
Kaip ten bebūtų, ‘Barcelona” liko ir iki šiol yra “mes que un club” (daugiau negu klubas – Red.).
Šią mintį ypač tiksliai pakartojo 2003-aisiais miręs žymus rašytojas Manuelis Vazquezas Montalbanas: “Real” ir “Barcelona” yra daug daugiau negu paprasti klubai, nes jie įkūnija vertybes, kurios pranoksta futbolą. Be to, “Barcelona” tam tikra prasme yra savotiška katalonų nacionalizmo armija, tik be ginklų”.
ORGANIZACIJA
93 tūkst. “Real” narių.
Svarbiausi “Merengue” sirgaliai yra garsieji “aficionados”, kurie priklauso “Real asociacijai” ir yra tikrieji klubo savininkai.Kiekvienais metais šie 93 tūkst. gerbėjų moka klubo nario mokestį, o kas ketverius metus išrenka klubo prezidentą (vieną iš savo narių) ir klubo administracijos tarybą.
“Real” yra pardavęs 62 tūkst. abonementų į “Santiago Bernabeu” stadioną. Jų savininkai gali stebėti Ispanijos čempionato rungtynes. Didžiąją dalį šių abonementų, aišku, įsigijo “Real” asociacijai priklausantys klubo nariai.
Tačiau Karališkasis klubas dar gali pasigirti ir įspūdingu “penas” (organizuotomis sirgalių grupuotėmis, kurias oficialiai pripažįsta “Real” vadovai – Red.) tinklu.
Pastarąjį sezoną tokių sirgalių grupių iš viso yra net 1678, iš kurių net 60 susikūrę už Ispanijos ribų. Daugiausiai “Real” gerbėjų yra Andalūzijoje – čia aktyviai veikia net 391 “penas”. Daugiau negu pačiam Madride ir Ispanijos sostinės regione!
Šias oficialias sirgalių grupuotes ypač vertina ir palaiko patys “Real” klubo vadovai.
156 tūkst. “Barcelona” narių. Barselonos klubas nusprendė daugiau nepriimti naujų narių. Šiuo metu oficialų “Barcelona” pažymėjimą turi 156 366 sirgalių.
Narystė klube jau nuo senų laikų yra ne vieno katalono svajonė, o “Barcelona” kortelė perduodama iš kartos į kartą. Jeigu tik nepaveldėjai šios narystės iš tėvo, tapti oficialiu “Barcelona” gerbėju – gana sudėtinga.
Iš pradžių bent trejus metus reikia mokėti sirgalio nario mokestį, kad po to būtum bent įrašytas į sąrašą tų, kurie kantriai eilėje laukia, kada atsilaisvins nors viena tikrojo klubo nario vieta. Ši sudėtinga ir ilga procedūra, be abejo, padėjo susikurti juodajai rinkai, kurioje už milžiniškus pinigus vis dar galima įsigyti “Barcelona” klubo narystę.
Legendinis Katalonijos klubas didžiuojasi, jog labai didelį skaičių jo gerbėjų sudaro moterys. Manoma, kad apie 23 proc. “Barcelona” sirgalių narių yra dailiosios lyties atstovės, kurių netrūksta ir klubo valdyboje.
Dar vienas tipiškas “Barcelona” bruožas – šeimų gausa “Camp Nou” tribūnose. Nors “Barca” išsiskiria ryškiu katalonišku akcentu, klubas taip pat turi įspūdingą sirgalių armiją Ispanijoje ir visame pasaulyje.
Japonija dabar pirmauja tarp šalių, kuriose po Ispanijos yra daugiausiai “Barcelona” sirgalių!
SIRGALIŲ PAPROČIAI
“Santiago Bernabeu” estetai. “Žmonės čia ateina ne į futbolo rungtynes. Pasakyčiau, jog žiūrovai čia viską stebi kaip operoje ar teatre”, -- vos apsivilkęs “Real” marškinėlius po poros mėnesių Madride pastebėjo Zinedine’as Zidane’as.
Šie legendinio Prancūzijos futbolininko žodžiai tiksliai reziumuoja “Real” gerbėjų laikyseną. Reikia įdėti beprotiškai daug pastangų, kad Madrido futbolo gurmanai pakiltų iš savo kėdžių tribūnose ir imtų ploti.
“Santiago Bernabeu” dažniausiai tvyro labai rami atmosfera, ir čia retai išgirsi karo šūkių. Čia savo veiksmais aikštėje žaidėjai pažadina sirgalius, o ne sirgaliai uždega futbolininkus kovai.
Tačiau Madrido tribūnose susirinkusios minios ūžesys neišvengiamai sukelia daug emocijų. Ir patiems “Merengue” žaidėjams, ir jų varžovams. Be to, “Santiago Bernabeu” reakcija daug priklauso nuo konkrečių varžybų, nes sirgalių profilis vis labiau skiriasi.
Per Ispanijos čempionato mačus daugiausiai susirenka vidutinio ir net vyresnio amžiaus gerbėjų iš Madrido ir jo apylinkių. Per UEFA Čempionų lygos dvikovas publika daug jaunesnė (ir karštesnė), kuri atvyksta į stadioną iš daug tolimesnių regionų. Karaliaus taurės rungtynės, į kurias bilietai kainuoja pigiausiai, leidžia gėrėtis futbolu žemesniems visuomenės sluoksniams, kurie rečiau įpratę lankytis “Santiago Bernabeu” šventovėje.
“Camp Nou” ramybė. Barselonos publika yra dar šaltesnė negu Madride. Žaidėjai neretai pagrįstai skundžiasi tokia reputacija išgarsėjusiais “Camp Nou” žiūrovais.
Vieninteliai “El Clasico” mūšiai, kai aistras dar nuolat kursto ir žiniasklaida, pakelia temperatūrą Barselonos stadione. Tačiau net per daugiau kaip šimtą dvikovų su “Real” tribūnose nekilo jokių rimtų incidentų, nes dviejų klubų sirgaliai visada sugyveno taikiai.
Labiau už madridiečius “Camp Nou” nekenčia “Barcelona” išdavikų. Portugalas Luisas Figo gali geriausiai paliūdyti, koks agresyvus sutikimas Barselonoje lydi tuos žaidėjus, kurie išdrįso pereiti į varžovų stovyklą.
Įprastai “Camp Nou” stingdantį šaltį geriausiai gali paaiškinti tribūnų sociologija: į stadioną čia susirenka istoriniai “Barcelona” gerbėjai, kurie dar nuo senų laikų turi klubo nario korteles, arba tie vienadieniai žiūrovai, kurie iš jų labai brangiai nusiperka atsitiktinį bilietą.
Tipiškas “Barcelona” sirgalius yra buržua, nes “Camp Nou” negali pažiūrėti rungtynių, nusipirkęs bilietą vos už 20 eurų.
Prievarta? Po to, kai buvo sutramdyta “Boixas nois” (kairuoliškomis pažiūromis garsėjusios sirgalių grupuotės – Red.), ypač nekentusi “Espanyol” ir šios komandos fanų, problemų “Camp Nou” daugiau nekyla.
Katalonijos sostinės stadione vis dar pasitaiko politinių demonstracijų. Šios tradicijos tęsiasi dar nuo generolo Franco diktatūros laikų. Tuomet fašistinis rėžimas stadione toleravo nacionalistinius šūkius, tačiau už juos griežtai persekiodavo kitur.
Nors šiuolaikinė Katalonijos visuomenė yra žymiai mažiau politizuota, per “El Clasico” mačus su “Real” vis dar nuaidi politiniai šūviai. Buvusio “Barcelona” prezidento Joano Laportos valdymo laikais tokios akcijos net turėdavo nebylų klubo vadovybės palaikymą.
SVARBIAUSI PRIEŠAI
Madride nemėgsta kaimynų.
“Real” sirgaliai paneigia vieną mitą. Skirtingai nuo daugelio įsitikinimo, jog svarbiausi “Merengues” gerbėjų varžovai yra “Barcelona” sirgaliai, jie turi visiškai kitus pagrindinius savo “priešus”.“Real” sirgalių taikinyje visuomet yra “Colchoneros” – Madrido “Atletico” gerbėjai. Kova su pasirinkusiais kitą Ispanijos sostinės klubą nenutrūksta kasdien – kavinėse, biuruose ir net šeimose.
“Real” gerbėjai taip pat turi senų sąskaitų su Sevilijos, Valensijos ir Bilbao klubų sirgaliais.
Barseloną supykdė vagystė.
Iki 1950-ųjų “Barcelona” turėjo du svarbiausius varžovus. Katalonijoje – “Espanyol”, o Ispanijoje – Bilbao “Athletic”.Didžioji priešprieša su Madrido “Real” prasidėjo tik nuo 1950-ųjų, kai du klubus nesutaikomais priešais padarė Alfredo Di Stefano byla.
Katalonai tuomet pasipiktino, kad Madrido klubas iš jų “pavogė” Argentinoje gimusį puolėją.
“Barcelona” vėliau net atsisakė dalyvauti pirmajame Europos taurės turnyre (kurio tradicijas tęsia UEFA Čempionų lyga – Red.), suteikdama “Real” pranašumą prestižinio trofėjaus medžioklėje.
Barselonoje iki šiol mėgstama pasakoti, jog mačai su “Real” iš tiesų buvo politinio pasipriešinimo forma Franco dkitatūros laikais, tačiau gausūs šio požiūrio priešininkai Madride pasiryžę paneigti tokią “El Clasico” prigimties versiją.
SIRGALIAI ŽVAIGŽDĖS
Kokią komandą palaiko Ispanijos karalius Juanas Carlosas? Ispanijoje šia tema kiekvienas turi savo atsakymą.
Nors dauguma ispanų Jo Didenybę sieja su “Real”, kaip šalies vienybės simbolis pats karalius niekuomet viešai neparodė savo prielankumo kuriam nors vienam klubui. Ir niekuomet neparodys.
Skirtingai nuo kitų šalies vadovų ir garsenybių, kurios atvirai remia “Merengues” ekipą. Tokių kaip buvęs Ispanijos ministras pirmininkas Jose Maria Aznaras ar tokios šalies sporto žvaigždės kaip Fernando Alonso ir Rafaelis Nadalis.
Antroji pasaulio teniso raketė labai dažnai pabrėžia savo “madridizmą”, nors jo paties dėdė Miguelis Angelas Nadalis buvo “Barcelona” žaidėjas.
Daug logiškiau, kad savo simpatijų “Real” neslepia Julio Iglesias, kuris pats ilgus metus buvo Madrido klubo jaunimo komandų vartininkas, kol nepatyrė sunkios traumos ir po to pradėjo dainininko karjerą.
Jie palaiko Madrido “Real”: Alfredo Perezas Rubalcaba (buvęs šalies vidaus reikalų ministras, būsimas premjeras), Jose Maria Aznaras (buvęs Ispanijos premjeras), Rafaelis Nadalis (tenisininkas), Fernando Alonso (“Formulės 1” pilotas), Placido Domingo (operos dainininkas), Viggo Mortensenas (aktorius), Julio Iglesias (dainininkas), Antonio Banderas (aktorius), Usainas Boltas (lengvaatletis), Enrique Ponce (toreodoras), Arvydas Sabonis (LKF prezidentas).
Futbolo vakarai “Moncloa” rūmuose, kuriuose posėdžiauja Ispanijos vyriausybė, niekuomet tikrai nebuvo nuobodūs. Nes postą jau paliekantis šalies ministras pirmininkas Jose Luisas Rodriguezas Zapatero yra aistringas “Barcelona” gerbėjas. Stebėti “El Clasico” dvikovų jis nuolat kviesdavosi savo ministrus, todėl prie vieno televizoriaus kartu prisėsdavo ir būsimas Zapatero įpėdinis, buvęs vidaus reikalų ministras Alfredo Perezas Rubalcaba, neslepiantis savo simpatijų “Real”, ir gynybos ministras Carme Chaconas, kuris neįsivaizduoja savo gyvenimo be “Barcelona” pergalių.
Šie Vyriausybės vakarai geriausiai paneigia mitą, kuris garsiausius šalies futbolo klubas tiesiogiai sieja su skirtingų spalvų partijomis.
Tarp gausių “Barcelona” gerbėjų galima išskirti įtakingiausią šalies teisėją Baltasarą Garzoną ir nepaprastai populiarų ispaniškų dainų atlikėją Joaną Manuelį Serrat, kuris išpildė savo didžiausią svajonę, vienas ant “Nou Camp” stadiono vejos sugiedodamas “Barcelona” himną per klubo šimtmečio iškilmes.
Jie palaiko “Barcelona”: Jose Luisas Rodriguezas Zapatero (Ispanijos premjeras), Carme Chasonas (šalies gynybos ministras), Baltasaras Garzonas (teisėjas), Jose Carreras (operos dainininkas), Joanas Manuelis Serrat (dainininkas), Severiano Ballesteros (buvęs golfo meistras), Federico Bahamontes (buvęs dviratininkas), Arantxa Sanchez Vicario (buvusi tenisininkė), Jorge Lorenzo (motociklininkas), Martinas Fizas (buvęs lengvaatletis), Šarūnas Jasikevičius (Lietuvos rinktinės krepšininkas).
“El Clasico” mūšiai
Varžybos Mačai “Real” pergalės “Barcelona” pergalės Lygiosios
Ispanijos čempionatas 163 69 63 31
Karaliaus taurė 29 10 14 5
Lygos taurė 6 0 2 4
Ispanijos Supertaurė 10 5 3 2
UEFA Čempionų lyga 8 3 2 3
Draugiškos rungtynės 31 4 18 9
Viso 246 90 102 54