Cs.Laszlo praėjusį mėnesį lankėsi Lietuvoje ir norėtų čia grįžti. Vengras norėtų atvykti ilgam, jei tik Lietuvos futbolo federacija (LFF) iš trijų kandidatų jį pasirinktų treniruoti šalies nacionalinę komandą.
Po košmariškos 2012-ųjų Europos čempionato atrankos varžybų pabaigos LFF dairosi, kuo pakeisti Raimondą Žutautą.
Šią savaitę vienuolika LFF vykdomojo komiteto narių gavo laiškus su informacija apie tris pretendentus: Valdą Ivanauską, Liudą Rumbutį ir Cs.Laszlo.
Kuris jų stos prie rinktinės vairo, turėtų paaiškėti sausį.
Nors favoritu laikomas 45 metų V.Ivanauskas, geras jo pažįstamas Cs.Laszlo irgi tiki savo galimybėmis.
„Tikiuosi, federacija priims man palankų sprendimą, – sakė šiuo metu su šeima Edinburge gyvenantis Cs.Laszlo. – Tada iškart kibčiau į darbą Lietuvoje.”
„Lietuvos ryto” pokalbis su 47 metų treneriu – apie jo viziją ir tikslus Lietuvos rinktinėje.
– Kaip susidomėjote galimybe tapti Lietuvos rinktinės treneriu? – „Lietuvos rytas” paklausė Cs.Laszlo.
– Žinojau, kad Lietuvos rinktinė turi ambicijų ką nors pasiekti, nors pastarosios Europos čempionato atrankos varžybos lietuviams nebuvo sėkmingos.
Buvau atvykęs į Lietuvą ir supratau, kad federacija turi ilgalaikių planų, o tai yra gerai.
Norima, kad treneriui rūpėtų ne tik vyrų rinktinė, bet ir nacionalinės jaunimo iki 18 metų ir iki 21 metų komandos.
Tai man įdomu, nes esu dirbęs su jaunimo ekipa Menchengladbache.
Be to, šiek tiek pažįstu lietuvių futbolą. Negaliu sakyti, kad išmanau jį šimtu procentų, bet „Hearts” klube man teko dirbti su Lietuvos futbolininkais. Esu matęs keletą Lietuvos futbolo lygos rungtynių.
Per savo karjerą esu dirbęs Belgijoje, Škotijoje, Vengrijoje, Vokietijoje ir Ugandoje, tad turiu įvairių ryšių, kurie galėtų būti naudingi plėtojant Lietuvos futbolą.
– Kokių tikslų keltumėte sau, jei jums būtų patikėtas rinktinės vairas?
– Turėtume žvelgti giliau ir pažiūrėti, ką galima nuveikti 2016 metų Europos čempionato atrankoje, kai į finalinį etapą Prancūzijoje pateks ne 16, o 24 komandos. Tai bus didelė proga Lietuvos futbolo rinktinei.
Nemanau, kad dabar reikėtų kalbėti, kaip patekti į 2014 metų pasaulio čempionatą Brazilijoje, nors lietuviai pateko į įdomią grupę, kurioje galima pasiekti gerų rezultatų.
Nesakau, kad laimėtume grupės varžybas, bet Slovakija yra įveikiama, o Graikija dabar įklimpusi į futbolo krizę.
Galbūt prieš šešerius metus Bosnijos ir Hercegovinos situacija buvo panaši kaip ir Lietuvoje, bet dabar turi didelį potencialą.
Už kitas dvi komandas – Latviją ir Lichtenšteiną – Lietuva, man regis, yra stipresnė.
Šioje grupėje nėra Vokietijos, Olandijos, Prancūzijos ar Anglijos, todėl teigiami rezultatai įmanomi.
O pasiekus gerų rezultatų būtų gerai visiems. Nacionalinė komanda visada yra tarsi langas į pasaulį jos žaidėjams, ji taip pat gali padarytis geros įtakos klubiniam futbolui.
– Norėtumėte pasirašyti ilgesnę nei 2 metų sutartį?
– Tai priklauso nuo federacijos. Jei pasiūlys ilgesnį – jokių problemų. Jei dvejiems metams – irgi tinka.
Nėra taip svarbu, keleriems metams būtų sutartis. Svarbiau, kad strategija būtų ilgalaikė. Taip pat svarbus yra žmogiškasis ilgalaikis pasitikėjimas.
– Ar tapęs mūsų šalies rinktinės treneriu persikeltumėte gyventi iš Edinburgo į Lietuvą?
– Tikrai taip. Kai dirbau Ugandos rinktinės treneriu, gyvenau Afrikoje, nes esu įsitikinęs, kad nacionalinės komandos treneris kiekvieną dieną turi būti šalia. Jis privalo turėti gerų kontaktų su žaidėjais, klubais, federacija ir žurnalistais.
Rinktinės treneris negali atvykti likus dviem savaitėms iki rungtynių ir peržiūrėjęs 2–3 mačus parinkti sudėties.
Jei siekiama rūpintis jaunimu, reikia nuolat viena akimi stebėti dublerių komandas ir kartais pasikalbėti su klubų treneriais.
Jei atvykčiau dirbti į Lietuvą, jūsų šalies futbolas man rūpėtų kiekvieną savaitę ir kiekvieną dieną.
– Ar norėtumėte atsivežti savo asistentų?
– Tai labai svarbus klausimas dirbant klube, kuriame būtina turėti pagalbininkų, kuriais pasitiki.
Nacionalinėje komandoje yra kiek kitaip. Rinktinės trenerių štabe reikėtų vietinio specialisto, kuris šimtu procentų išmanytų šalies futbolo reikalus, būtų nusiteikęs dirbti ir ką nors pasiekti.
Žinau iš savo patirties, kad tai svarbu. Kai Vengrijos rinktinę treniravęs Lotharas Matthäusas pasirinko mane, tai buvo naudinga abiem.
Ugandoje taip pat turėjau vietinį vyruką, kuris man labai padėjo. Be to, vietinis treneris gerai žino savų futbolininkų mentalitetą – tai irgi svarbu.
– Kaip gerai pažįstate Lietuvos futbolininkus?
– Geriausiai pažįstu tuos, kurie žaidžia „Hearts” – Marių Žaliūką ir Arvydą Novikovą, nors pastarasis talentingas žaidėjas dar beveik nežaidė, kai treniravau „Hearts”.
Gerai žinau ir Saulių Mikoliūną bei Deividą Česnauskį, kurie anksčiau žaidė Edinburge.
Žinau ir tuos, kurie rungtyniauja Ukrainos ir Lenkijos lygose. Man sakė, kad ir Lietuvoje žaidžia talentingų futbolininkų.
Labai svarbu, kad žaidėjas nuolat rungtyniautų, o ne sėdėtų ant suolo. Manau, reguliariai Lietuvoje žaidžiantis futbolininkas rinktinei suteiktų daugiau naudos nei tas, kuris atstovauja užsienio klubui, bet sužaidžia vos keletą mačų per sezoną.
– Kaip apibūdintumėte savo, kaip trenerio, filosofiją?
– Manau, jei nesi psichologiškai stiprus, jei neturi idėjų ir žinių, negali būti geras treneris.
Aš nemėgstu žaisti demokratijos, ypač žaidėjų persirengimo kambaryje. Ten turi būti hierarchija, o kiekvienas turi žinoti savo vietą.
Nesu diktatorius, nes komandoje turime gerbti ir suprasti vienas kitą. Bet kiekvienas privalo žinoti savo pareigas ir jausti atsakomybę.
Aš nekopijuoju kitų trenerių ir bandau žengti savais žingsniais. Esu įsitikinęs, kad turint aiškų planą ir kryptingai dirbant galima pasiekti rezultatų.
Kad taip įvyktų, treneris turi būti asmenybė. Niekas neis paskui tą, kuris nieko nepasiekęs.
Esu komandinio darbo šalininkas. Asmenybės aikštėje kartais gali padėti nulemti vieno ar kito mačo baigtį, bet tik tikra komanda laimi varžybas ir pasiekia aukštų rezultatų.
– Kaip vertinate savo galimybes treniruoti rinktinę?
– Esu laimingas būdamas vienas kandidatų. Visi žino, kad turiu patirties dirbti su nacionalinėmis komandomis, taip pat su klubais.
Tikiuosi greitai sulaukti atsakymo iš federacijos ir viliuosi, kad sprendimas man bus palankus. Tada iškart kibčiau į darbą Lietuvoje.
Cs.Laszlo karjera
Gimė ir augo Rumunijoje, šioje šalyje pradėjo ir futbolininko karjerą. Būdamas 20 metų paliko komunistų tada dar valdomą Rumuniją ir persikėlė į Vakarų Vokietiją.
Cs.Laszlo atstovavo menkai žinomoms Vokietijos ir Vengrijos komandoms, kol būdamas 27-erių dėl kelio traumos baigė žaisti futbolą.
Trenerio karjerą pradėjo Vokietijoje, atsiskleidė vadovaudamas Menchengladbacho „Borussia” jaunimo ekipai.
2004–2005 m. dirbo legendinio Vokietijos futbolininko Lotharo Matthäuso asistentu Vengrijos rinktinėje. Tuo pat metu treniravo ir Vengrijos komandą „Ferencvarosi”, o paskui „Sopron”. 2005 m. buvo išrinktas geriausiu treneriu Vengrijoje.
2006–2008 m. treniravo Ugandos rinktinę. 2008 metų Afrikos čempionato atrankos grupėje Uganda užėmė antrąją vietą, praleidusi į priekį Nigeriją.
2008 metais tapo Edinburgo „Hearts” treneriu ir paliko Ugandą, nors šios Afrikos valstybės atstovai teigė nedavę sutikimo derėtis su Škotijos klubu.
Treniruodamas „Hearts” Cs.Laszlo iškovojo bronzą ir buvo pripažintas geriausiu Škotijos lygos treneriu. Pradirbęs net 18 mėnesių Vladimiro Romanovo valdomame klube 2010 metų pradžioje buvo atleistas. Pernai vasarą Cs.Laszlo kreipėsi į teismą dėl kontrakto nutraukimo, bet netrukus sutarė su „Hearts” dėl kompensacijos.
2010 m. tapo „Charleroi” (Belgija) treneriu. Ten dirbo pusmetį. Šiais metais Cs.Laszlo netreniravo jokio klubo.