V.Ivanausko gyvenime – naujas žaidimas

Knygos „Valdas Ivanauskas. Žaidimas gyvenimu” herojus trečiadienį per Lietuvos futbolo federacijos (LFF) valdybos susirinkimą gali atversti pirmąjį puslapį naujai knygai.

V.Ivanauskas, vengras Csaba Laszlo ir Liudas Rumbutis pretenduoja treniruoti Lietuvos futbolo rinktinę ir vienas jų šią savaitę iš Raimondo Žutauto perims svarbiausio šalies futbolo žmogaus švarką.

V.Ivanauskas pasirinko kitą žaidimo strategiją prieš rinkimus nei jo varžovai.

Buvęs „Hearts” ir Ugandos rinktinės treneris Cs.Laszlo atvirai dėstė planus, kad norėtų su Lietuvos rinktine iškopti jei ne į 2014 metų pasaulio čempionatą, tai į 2016 metų Europos pirmenybes.

Tyla neatsitvėrė ir L.Rumbutis, pastaruosius du dešimtmečius dirbęs Baltarusijoje.

V.Ivanauskas kalbėti apie užduotis, taktiką ir svajones atsisakė.

„Atleiskite, bet nenoriu pasakoti savo vizijų ir tikslų, kol nėra galutinio sprendimo”, – sakė V.Ivanauskas.

Iki galutinio LFF verdikto likus keturioms dienoms „Lietuvos rytas” peržvelgė V.Ivanausko karjerą ir galimybes tapti rinktinės treneriu futbolo specialistų akimis.

Nors V.Ivanauskas treneris per karjerą yra treniravęs jau 7 klubus (tris užsienio ir keturis mūsų šalies) ir jaunimo rinktinę, titulais jis neprilygsta V.Ivanauskui futbolininkui.

„Kol kas ryškesnį pėdsaką jis paliko kaip futbolininkas”, – tvirtino Algimantas Liubinskas.

Buvęs Lietuvos rinktinės treneris iki šiol prisimena vieną 1984 metų vakarą Vilniuje, kai treniruodamas „Žalgirį” pirmą kartą įtraukė jauną kaunietį iš Vilijampolės rajono į sudėtį mače su Jerevano „Ararat”.

Nuo tų rezultatu 1:1 pasibaigusių rungtynių prasidėjo V.Ivanausko kelias vyrų futbole, kuriame pasiekė Lietuvos futbolininkams taip retai prieinamas aukštumas.

Galingi reidai su kamuoliu, įvarčiai ir azartiškas elgesys aikštėje ilgam įstrigo į Vilniaus „Žalgirio”, Vienos „Austria” ir „Hamburg” klubų aistruolių širdį. Hamburgo stadione iki šiol kabo trispalvė su užrašu „Ivanauskas”.

„Valdas – viena iš nedaugelio lietuviško futbolo legendų kartu su Arminu Narbekovu, – sakė futbolo komentatorius Nerijus Kesminas. – Jis visada buvo ryški „Žalgirio” žvaigždė ir tikras lyderis.

Treneriui reikia lyderio savybių. Nors ypatingų rezultatų treniruojant kurią nors komandą nematėme, lyderio savybės, autoritetas galėtų uždegti futbolininkus kovai.”

Neskaičiuojant šalies čempiono titulo su tada A lygoje dominavusia „Kauno” komanda, vieninteliai titulai trenerio V.Ivanausko karjeroje yra Škotijos čempionato sidabras ir šios šalies taurė.

Šiuos trofėjus V.Ivanauskas laimėjo stovėdamas prie Edinburgo „Hearts” vairo.

Iš pradžių Škotijos futbolo visuomenė atsargiai sutiko atvykėlį iš Lietuvos ir įtarė, kad svarbiausios V.Ivanausko funkcijos yra teikti informaciją klubo savininkui Vladimirui Romanovui.

Epitetai „Romanovo akys ir ausys” bei „Prižiūrėtojas” sumirgėjo Škotijos spaudoje, bet 2006 metų pavasarį laimėjus trofėjus V.Ivanauskas pelnė „Hearts” gerbėjų meilę.

„Valdas, Valdas”, – skandavo škotai, užtvindę Edinburgo gatves komandai laimėjus taurės turnyrą.

Nugalėtojo dvasia V.Ivanauską supo neilgai. Juk kitą sezoną Edinburge treneris pateko į detektyvą primenančią istoriją, kai V.Romanovas patraukė trenerį nuo komandos vairo paskelbęs apie mistinę ligą, paskui jį sugrąžino, kol galiausiai nutraukė kontraktą.

Tik nutraukęs ryšius su V.Romanovo futbolo imperija V.Ivanauskas pripažino: „Dabar esu laisvas žmogus.”

„Kauno” ir „Hearts” klubuose vadovaujant V.Ivanauskui žaidęs Saulius Mikoliūnas prisimena, kad su šiuo treneriu per treniruotes niekada nebuvo nuobodu.

„Tai labai ambicingas ir reiklus treneris, – apie V.Ivanauską pasakojo šiuo metu Kijevo „Arsenal” rungtyniaujantis Lietuvos rinktinės saugas. – Žaidęs Vokietijoje ir ten studijavęs jis dažnai pasitelkdavo vokišką discipliną ir Edinburge.

Nors komandos pratybose vyraudavo griežta tvarka, treniruotės vykdavo intensyviai, su daugybe įvairių žaidimų ir pratimų.”

Rungtynėms V.Ivanauskas dažniausiai parinkdavo schemą 4-4-2 ir ypač akcentuodavo atakas per kraštus.

S.Mikoliūnas puikiai pažįsta Cs.Laszlo, nes vengras irgi yra treniravęs „Hearts” komandą.

„Galbūt Cs.Laszlo labiau rėmėsi gynyba pagrįstu futbolu. Visa komanda privalėjo gintis”, – pabrėžė S.Mikoliūnas.

„Hearts” klube Cs.Laszlo dažniau parinkdavo schemą 4-5-1, kuri prireikus persigrupuodavo atakuojant į 4-3-3.

Turėdamas unikalią progą palyginti dviejų pretendentų į Lietuvos rinktinės trenerio postą darbo metodus S.Mikoliūnas komplimentus dalijo po lygiai kiekvienam.

„Cs.Laszlo taip pat mėgsta discipliną ir pasižymi reiklumu, – kalbėjo buvęs „Hearts” klubo futbolininkas. – Taip, jie abu gali apšaukti žaidėją, bet apskritai santykiai su futbolininkais būdavo geri.”

A.Liubinskas savo buvusį auklėtinį buvo pakvietęs į Lietuvos rinktinės trenerių štabą ir V.Ivanausko pagalba rėmėsi nuo 2003 iki 2006 metų.

Rungtynes transliuodavę užsienio operatoriai ne kartą suklysdavo kameras nukreipę į V.Ivanauską, kuris paprastai nuo komandos suolo šokinėjo dažniau nei pagrindinis strategas.

„Valdas visada buvo karšto būdo, ypač bendraudamas su teisėjais, – prisimena A.Liubinskas. – Tačiau gyvenimas ir darbas įvairiuose klubuose aplaužė jam sparnus.

Dabar jis ne jauniklis, o brandaus amžiaus treneris.”

Gyvenimas už stadiono ribų V.Ivanauskui nesiklostė pagal idealią schemą.

16 metų trukusi santuoka su Vokietijoje likusia žmona Beatriče iširo, o nauji širdies reikalai pynėsi su skolų skandalais.

2007 metais vienas Vokietijos bankininkų siekė areštuoti V.Ivanausko pajamas dėl nesumokėto būsto nuomos mokesčio – apie 24 tūkst. eurų (83 tūkst. litų).

Iš šalies kartais kiek pasipūtęs, bet visada nepriekaištingai apsirengęs V.Ivanauskas kėlė dvejopą įspūdį.

„Būdamas futbolininkas jis jautėsi esąs žvaigždė ir bendraujant pasitaikydavo kaprizų, – pasakojo sporto komentatorius N.Kesminas. – Bet tapus treneriu jo bendravimas pasikeitė.

Žinoma, jis nėra Jose Mourinho, tačiau moka kalbėtis su žiniasklaida ir paprastai mielai atsako į klausimus.”

Praėjusį rudenį Lietuvos futbolo federacijai paskelbus viešą konkursą eiti rinktinės trenerio pareigas V.Ivanauskas pats nesibeldė į LFF duris.

Futbolo valdininkai patys surado 2011 metus be darbo praleidusį trenerį ir pasiūlė dalyvauti konkurse.

Tokie veiksmai rodo, kad V.Ivanausko šansai yra neprasti.

„Futbolo užkulisiai ūžia, kad rinktinės trenerio vieta numatyta V.Ivanauskui, o dūmai be ugnies paprastai nekyla, – svarstė N.Kesminas. – Paprastai būna taip, kaip kalbama.

Nors Cs.Laszlo yra labiausiai patyręs iš visų kandidatų, vengras taip gerai nežino Lietuvos futbolininkų mąstymo kaip V.Ivanauskas ar L.Rumbutis.

Aš duočiau 80 procentų, kad V.Ivanauską pamatysime prie rinktinės vairo.”

„Kodėl gi ne? – paklaustas, ar V.Ivanauskas turėtų tapti rinktinės treneriu, kalbėjo ir A.Liubinskas. – Tik jam praverstų gera parama – asistentų, žaidėjų ir federacijos.”

„Federacijos laukia galvosūkis”, – kandidatų galimybių nesiryžo vertinti S.Mikoliūnas.

Būsimo nacionalinės komandos trenerio laukia įdomus iššūkis, nes burtai lietuvius nuvedė į intriguojančią grupę 2014 metų pasaulio čempionato kovoms.

Graikija, Slovakija, Bosnija ir Hercegovina, Latvija bei Lichtenšteinas bus Lietuvos varžovai kaunantis dėl svajonės patekti į planetos pirmenybes Brazilijoje.

„Tapęs rinktinės treneriu Valdas gautų puikų šansą pasižymėti kaip treneris. Tyliai siekdami tikslo varžydamiesi su šiomis komandomis mes turime galimybių”, – įsitikinęs A.Liubinskas.

„Nors tai geriausi burtai iš visų įmanomų, rinktinėje vyksta kartų kaita, – padėtį vertino N.Kesminas. – Lyderių karjera eina į pabaigą, o jauniems žaidėjams dar toli iki veteranų lygio.

Rinktinė turėtų būti orientuota į 2016 metų Europos pirmenybių arba 2018 metų pasaulio čempionato atrankos kovas, todėl rinkimuose daugiau galimybių bus treneriui, turinčiam ilgalaikę viziją.”

1990–2001 m. Lietuvos rinktinė (28 rungtynės, 8 įvarčiai).

1984 m. Vilniaus „Žalgiris”.

1985 m. Maskvos CSKA (Rusija)

1990 m. Maskvos „Lokomotiv” (Rusija).

1990-1993 m. Vienos „Austria”.

1993-1997 m. „Hamburg” (Vokietija).

1997–1999 m. „Salzburg” (Austrija).

1999-2001 m. „Wilhelsmhafen” (Vokietija).

2001-2002 m. „Cloppenburg” (Vokietija).

1984 m. Su SSRS jaunių rinktine Europos vicečempionas.

1987 m. Su „Žalgiriu” SSRS čempionato bronza.

1990–1993 m. Su „Austria” triskart laimėtas Austrijos čempionato auksas, sykį – taurė ir supertaurė.

1990, 1991, 1993 ir 1994 m. – išrinktas geriausiu Lietuvos futbolininku.

2003–2004 m. Rūdiškių „Vėtra”.

2004–2005 m. „Kaunas”.

2005–2007 m. Edinburgo „Hearts” (Škotija).

2007 m. Jėnos „Carl Zeiss” (Vokietija).

2008–2009 m. Gargždų „Banga”.

2009 m. Baku „Standart” (Azerbaidžanas).

2010 m. „Šiauliai”.

2005 m. Lietuvos A lygos čempionas.

2006 m. Škotijos lygos vicečempionas ir taurės laimėtojas.