Likus mažiau nei 24 valandoms iki šalies futbolo rinktinės trenerio rinkimų vienuolika Vykdomojo komiteto narių gavo laiškus su dar vieno kandidato biografija.
Prie Valdo Ivanausko, Liudo Rumbučio ir vengro Csabos Laszlo prisidėjo dešimtį komandų per savo karjerą treniravęs G.Vasilevas.
Vokiečių, rusų, anglų, serbų ir kroatų kalbas mokantis bulgaras paraišką atsiuntė vėliau, bet LFF generalinis sekretorius Julius Kvedaras siūlo apsvarstyti ir G.Vasilevo galimybes.
„Ar rinktinė rytoj žaidžia, kad turime skubėti? Laiko yra ir reikia rasti trenerį, dėl kurio vėliau netektų graužti nagų, – aiškino J.Kvedaras. – Komiteto nariai spręs, ar trenerį išsirinkti trečiadienį ar vėliau.
Mūsų darbas – supažindinti juos su kandidatu.”
Ketvirtasis kandidatas treniruoti Lietuvos rinktinę – buvęs futbolininkas, trenerio kelią pradėjęs Kelno futbolo akademijoje.
Karjeros pradžioje G.Vasilevas treniravo Stražicos „Levski” (1977–1979 m.), Veliko Tirnovo „Etar” (1979–1992 m. su nedidele pertrauka), Pleveno „Spartak” (1984–1985), o 1985–1986 m. dirbo Bulgarijos rinktinės trenerio asistentu.
1993–1998 m. G.Vasilevas stovėjo prie Sofijos klubų – „Levski”, CSKA ir „Lokomotiv” bei Kipro komandos „Anorthosis” vairo, o paskui tapo Berlyno „Union” strategu.
Būtent Berlyne su G.Vasilevu susipažino LFF atstovai, prieš dešimt metų keliavę į Vokietiją pasižiūrėti ten žaidžiančio Aido Preikšaičio.
„Tada jis paliko griežto trenerio įspūdį ir kažkodėl piktinosi Aidu”, – prisiminė J.Kvedaras.
Berlyno komandą bulgaras išvedė į antrąją bundeslygą ir į Vokietijos taurės finalą – šis laimėjimas „Union” suteikė teisę dalyvauti UEFA taurės varžybose.
Vėliau G.Vasilevas vadovavo „Nea Salamis” (Kipras), Sofijos „Levski”, Burgaso „Nafteks”, „Levadiakos” (Graikija), „Nesebar” komandoms.
Pastarąjį kartą – nuo 2011 metų kovo iki gegužės jis treniravo Burgaso „Černomorec” futbolininkus.
Generolo pravardę savo tėvynėje įgijusio G.Vasilevo didžiausios pergalės – šalies čempionų titulai su „Etar” (1991 m.), „Levski” (1994 ir 1995) ir CSKA (1997 m.) klubais.