Puikiai sekasi ir lietuvio atstovaujamai komandai. Po 23 turų Lenkijos „Ekstraklasa“ pirmenybėse „Korona“ su 41 tašku užima 4-ąją vietą ir lipa ant kulnų lyderiams - Varšuvos „Legia“ (44 tšk.), Vroclavo „Sląsk“ (42 tšk.) ir Chožuvo „Ruch“ (41 tšk.). Pastarajam nusileidžia tik dėl prastesnio įvarčių santykio.
Su T.Kijansku kalbėjomės apie sėkmingą „Korona“ komandos žaidimą, Lenkijos futbolą ir Lietuvos rinktinę.
- Pastaruoju metu nuolat patenkate į pagrindinę „Korona“ sudėtį ir rungtynes praleidžiate tik dėl geltonųjų kortelių. Įgavote trenerio pasitikėjimą? - futbolas.lt paklausė T.Kijansko.
- Tai tik pirminis įspūdis. Kai tik atėjau į „Korona“, man buvo numatytas vieno pagrindinių žaidėjų vaidmuo. Tik praėjusio sezono pabaigoje patirta trauma (kankinausi su keturgalvio raumens skausmais) neleido man atsiskleisti. Po to sunkiai sekėsi įsivažiuoti, buvo banguotų rungtynių. Dabar jau jaučiuosi pilnai pasveikęs. Jei tik būnu pasirengęs - gaunu žaisti.
- Praėjusį sezoną „Korona“ Lenkijos pirmenybėse užėmė tik 13 vietą, dabar yra 4-ojoje ir nuo lyderių Varšuvos „Legia“ atsilieka tik trimis taškais. Kas lėmė tokį staigų komandos pakilimą?
- Po praėjusio sezono komandoje įvyko gana nemenkos permainos. „Korona“ vadovai pakeitė savo politiką, perskaičiavo finansus ir komandą paliko nemažai senbuvių. Atėjo jaunas ambicingas treneris Leszekas Ojrzynskis, jis įliejo nemažai šviežio kraujo. Dabar žaidžiame agresyvų, aštrų futbolą, paremta fizine jėga. Turime mažų svajonių pakovoti dėl čempionų titulo, bet stengiamės apie tai negalvoti ir koncentruojamės į kiekvienas artimiausias rungtynes. Atėmėme daug taškų kovodami su lyderiais. Tai mums pavyksta komandinio žaidimo dėka.
- Tikriausiai ir jokio spaudimo komanda nejaučia?
- Galima sakyti taip. Prieš sezoną turėjome tikslą neiškristi į žemesnę lygą. Visi mus nurašinėjo ir rengė vietą I lygoje. Tačiau kuomet galingai pradėjome pirmenybes, visi ekspertai pritilo ir greitai pakeitė nuomonę.
Dabar priešingai - visi mus giria ir stebisi, kaip treneris sugebėjo sulipdyti tokią komandą, kuri po praėjusio sezono atrodė subyrėjusi. Lenkų žurnalistai jau bando mus „įsukti“ į kovą dėl čempionų titulo, bet mes laikomės kuklios pozicijos ir į tai nereaguojame. L.Ojrzynskis sugeba puikiai motyvuoti komandą.
- Kielcai yra bene mažiausias „Ekstraklasa“ pirmenybių miestas?
- Pagal Varšuvos ar Krokuvos mastelius Kielcai yra miestelis. Čia yra apie 200 tūkst. gyventojų. Panašiai tiek gyvena Lubine, Belchatove, Bielsko Bialoje.
- Kadangi miestas mažas, jame futbolininkai tikriausiai dievinami?
- Kielcai - įdomus, labai sportiškas miestas. Čia yra trys aukšto lygio sporto klubai. Be futbolo, dar - rankinio ir tinklinio. Abu žaidžia Čempionų lygoje.
O fanai visur vienodi. Kai pralaimi būna blogai, kai laimi - tave gali nešioti ant rankų. Lenkijoje fanai vadinami kibiciais. Mūsiškiai yra didelė paspirtis. Tik pastaruoju metu jų gretos ėmė retėti. Į „Korona“ namų rungtynes stabiliai renkasi 8-9 tūkst. žmonių, tačiau kibicų pastaruoju metu stipriai sumažėjo. Artėjant Europos čempionatui, jie susipyko su policija ir prasidėjo persekiojimai.
- Kaip vyksta tie persekiojimai?
- Prieš EURO 2012 stengiamasi taip pagerinti įvaizdį, kad kai kurie reikalavimai absurdiški - stadione draudžia net keiktis. Į žiūrovų minią įsimaišę civiliais drabužiais apsirengę pareigūnai filmuoja ir fotografuoja sirgalius, po to jos persekioja. Kai kurie kibicai nutarė, kad neverta su policija prasidėti ir nebesirenka į rungtynes. Nors mes rengėme specialią akciją, prieš rungtynes apsivilkome marškinėlius, rodančius paramą aistruoliams ir prašėme ju sugrįžti. Deja. Aš juos puikiai suprantu - žmonės turi asmeninius gyvenimus ir nemalonu, kai į namus ar į darbą pasibeldžia pareigūnai. Kibicų būrys sumažėjo, bet jie stadione kuria gerą atmosferą.
- Po kiekvieno sėkmingų rungtynių „Korona“ komandos žaidėjai aikštėje šokinėja iš džiaugsmo, su sirgaliais traukia dainas, nevaržomai lieja emocijas rūbinėje. Iš pradžių buvo keista tai matyti - įspūdis toks, lyg laimėtumėte šalies taurę...
- Lenkijoje toks paprotys įprastas. Pirmą kartą tai patyriau žaisdamas Balstogės „Jagiellonia“, vėliau pamačiau, kad toks šventimas nesvetimas ir kitose komandose. Po pergalingų rungtynių prieini prie sirgalių tribūnų ir su jais paskanduoji. Kai nesiseka, sirgaliai būna pikti, bet jei sekasi, junti begalinį jų palaikymą. Rūbinėje irgi kiekvienas džiaugiasi savaip. Gal atrodė, lyg būtume laimėję neaišku ką... Bet tai ir veda komandą į priekį.
- Prakalbome apie Lietuvos rinktinę. Gal jau bendravote su naujuoju treneriu Csaba Laszlo?
- Kol kas ne. Manau, pakalbėsime akis į akį prieš draugiškas rungtynes su Rusija. Skambino tik rinktinių direktorius Robertas Tautkus, klausinėjo apie sveikatą, vaidmenį klube. Matyti, kad treneris kolegoms pavedė surinkti kuo daugiau informacijos apie žaidėjus, bendrauti su jais.
- Anksčiau to nebuvo?
- Nežinau, kaip kitiems, tačiau bent man asmeniškai nereikia, kad rinktinės vadovai rodytų išskirtinį dėmesį ir nuolat stengtųsi bendrauti. Jeigu treneriui reikia kažką sužinoti ir paklausti - jokių problemų. Tačiau esame profesionalai. Pakviečia į rinktinę - važiuoji ir kovoji.
- Lietuvos rinktinė nežaidė jau bemaž pusmetį. Ar nepasiilgote vienas kito?
- Aš mielai būčiau sužaidęs vasarį, tačiau dėl to tragedijos nedarau. Manau, kad toks sprendimas priimtas nenorint skubinti įvykių. Federacijos vadovai tikriausiai nutarė leisti C.Laszlo įsijausti į savo vaidmenį, apsižiūrėti, susipažinti su aplinka. Rungtynių netrūks ateityje.