Prieš aštuonerius metus į Italiją atvykusi dirbti modeliu mergina netikėtai sulaukė pasiūlymo dalyvauti atrankoje į populiarios televizijos laidos apie futbolą vedėjos vietą.
„Šimtai merginų atėjo į atranką, tikrai nesitikėjau, kad mane išrinks, juk itališkai tobulai dar nekalbėjau ir apie futbolą nežinojau nieko”, – prisipažino S.Liutkevičiūtė.
Po dviejų mėnesių ji sulaukė laidos kūrėjų skambučio. Tada pirmą kartą įkėlusi koją į futbolo pasaulį ji jau penkerius metus televizijos ir radijo eteryje italams kalba apie jų dievinamą sporto šaką.
„Negalima to klausti, nesvarbu, kad tu mergina, juk esi žurnalistė, – nusijuokė Sandra, paklausta apie savo amžių. – Tarkime, kad apie trisdešimt.”
Simpatijos, skirtos varžovams
Radijas Sandros gyvenime buvo dar vienas atsitiktinumas. Kartą ji buvo pakviesta į „Milan” ir „Inter” radijo stotį kaip laidos viešnia.
Merginai darbas radijuje paliko didžiulį įspūdį.
Baigusi radijo laidų vedėjų kursus ji buvo pakviesta dirbti toje pačioje dviejų Milano futbolo klubų radijo stotyje.
„Nuo praėjusių metų rugsėjo su vienu kolega turime savo laidą – ji transliuojama dukart per savaitę, – todėl darbui ruošiuosi atsakingai.
Juk kalbame ne tik apie sportą. Aš turiu žinoti viską, kas dedasi Italijoje: futbole, politikoje, net apkalbas.
Skirtingai nuo kitų radijo stočių, mes grojame mažai muzikos ir daug kalbame. Kalbame pusvalandį, sugrojame vieną dainą ir vėl pusvalandį kalbame. Tai nėra lengva”, – pasakojo S.Liutkevičiūtė.
Nors dirba „Milan” ir „Inter” klubų radijo stotyje, moteris neslepia – visos jos simpatijos atitenka šiemet Italijos futbolo čempionate triumfavusiai Turino „Juventus” komandai.
„Daugeliui atrodo keista, kad palaikau kito miesto komandą. Jei kas nors bando mano „Juventus” įžeisti ar pašiepti, visada pastatau į vietą”, – sakė moteris.
Griauna stereotipus
„Kai prieš aštuonerius metus atvykau į Italiją, aš buvau kaip vaikas, turėjau gyvenimą kurti iš naujo.
Viską pradėjau nuo nulio: išmokau kalbą, suradau draugų, pelniau aplinkinių pagarbą, pakilau karjeros laiptais”, – kalbėjo S.Liutkevičiūtė.
Nors dabar radijo laidos vedėja su kolegomis apie futbolą diskutuoja kaip lygi su lygiais, vis dėlto jai teko susidurti su skeptiška nuomone, esą moteriai sporto žurnalistikoje ne vieta.
„Italijoje moterų, dirbančių sporto srityje, yra mažai. Kad ir mūsų radijo stotyje – esame dvi merginos ir dešimt vyrų.
Skeptiškas požiūris, kad moterys neišmano apie sportą ar kad moterų žodžiai nieko neverti, tikrai egzistuoja.
Esu įsitikinusi, kad protingas žmogus turi žinoti, kada kalbėti ir kada patylėti.
Stengiuosi kalbėti apie tai, kas Italijoje nutiko per pastaruosius aštuonerius metus, apie tai tikrai išmanau.
Galiu tvirtai pasakyti, kad per savo darbo metus pelniau kolegų pagarbą – nesu išgirdusi nė vieno blogo arba įžeidžiančio žodžio”, – kalbėjo lietuvė.
Visada besišypsanti, optimizmu ir energija trykštanti Sandra pelnė ne tik kolegų, bet ir žiūrovų simpatijas.
Tai padaryti pavyksta ne visoms merginoms, siekiančioms padirbėti Italijos sporto žurnalistikos pasaulyje.
Sandra neslepia, kad puiki išvaizda nemažai prisidėjo prie jos sėkmės.
„Vis dėlto vien gražiai atrodyti neužtenka. Kartkartėmis vis atsiranda mergaičių, kurias aš vadinu „meteoritais”. Jos atsiranda iš niekur, tačiau po kelių laidų taip pat greitai dingsta.
Dirbu jau penkerius metus, po truputį skinuosi sau kelią, vadinasi, turiu kai ką daugiau nei gražų veidą ar puikią figūrą”, – kalbėjo S.Liutkevičiūtė.
Meilė, paženklinta tragedija
Taip pat kaip futbolas, o gal net ir labiau, S.Liutkevičiūtę žavi tenisas.
To priežastis – meilė tragiškai žuvusiam tenisininkui, pirmosios Lietuvos raketės Ričardo Berankio trenerio Remigijaus Balžeko sūnui Aivarui.
Pora kartu praleido ketverius metus, Sandra lydėdavo draugą į turnyrus, jis ją išmokė žaisti. Nors poros santykiai nutrūko, jie liko artimi draugai, o žinia apie Aivaro žūtį buvo didžiulis smūgis merginai.
„Palaidojau mamą ir po trijų savaičių sužinojau apie Aivaro mirtį.
Mažiau nei per mėnesį netekau pačių brangiausių žmonių”, – skaudų gyvenimo laikotarpį prisimena S.Liutkevičiūtė.
Sandros balsas prisiminus draugystę su A.Balžeku netikėtai pasikeičia.
Šneki, energija trykštanti mergina trumpam paskęsta prisiminimuose.
„Mūsų su Aivaru meilė buvo tokia skaidri. Žinoma, pasitaikydavo nesutarimų, bet abu buvome jauni, karštakošiai. Nors ir išsiskyrėme, jis vis sakė, kad turėtume pabandyti iš naujo.
Jo šeima buvo ir mano šeima, jo tėvus vadinau mama ir tėčiu. Su Aivaru mirė dalelė manęs, atrodo, tarsi kažkas užšalo”, – kalbėjo moteris.
Nors po nelaimės praėjo septyneri metai, moteris vis dar palaiko ryšius su buvusio mylimojo šeima.
Sandra prisipažino, kad Aivaro mama – jos moters idealas.
„Kaip moteris, kaip žmona ir kaip mama ji man yra ideali. Norėčiau būti tokia, kaip ji. Tėtis Remigijus taip pat nuostabus.
Prieš keletą metų buvau grįžusi į Lietuvą, tai susiskambinome su Aivaro mama. Bet nepavyko susitikti, nes Lietuvoje buvau vos keletą dienų, aš Šiauliuose, o ji Vilniuje, todėl tik telefonu pasikalbėjome. Ji prisipažino, kad sunku su manimi kalbėti, abi nubraukėme ašarą“, - pasakojo Sandra.
Vyrų dėmesys neerzina
Žavi šviesiaplaukė Italijoje dėmesio stoka nesiskundžia. Tiesa, ten jis kitoks, nei Lietuvoje, pabrėžia Sandra.
„Čia vyrai dėmesį rodo subtiliai, elegantiškai. Prieš laidą gaunu daugybę rožių, saldainių, kartais redakcijoje dovanų palieka.
Šiek tiek prisidedu prie labdaringo projekto, kasmet sausio mėnesį vedu labdaringą koncertą, o šiemet likus kelioms dienoms iki jo gavau penkiasdešimt didelių, beveik už mane pačią didesnių, rožių ir raštelį, kuriame žmogus palinkėjo gero koncerto. Jis manęs nepažįsta, nekvietė kavos ar panašiai, be jokių slaptų užmačių atsiuntė gėlių“, - pasakojo Sandra.
Ko gero, ne vienas vyras išeitų iš proto arba mirtų iš pavydo, jei jo moteris turėtų tiek gerbėjų ir sulauktų tiek dėmesio, kiek šį lietuvė Italijoje. Vis dėlto, visą savo laiką darbui skirianti moteris prisipažino šiuo metu širdies draugo neturinti.
„Turėjau vieną draugystę, labai svarbią, bet ji baigėsi. Jis buvo italas. Mano gyvenime buvo dvi rimtos draugystės: ši ir su Aivaru“, - atviravo moteris.
Nesunku nuspėti, kad ne vieno lietuvaičio širdyje sužibo viltis, juk daugelis norėtų šalia savęs matyti tokią moterį. Tačiau Sandra šiuo klausimu lietuviams negailestinga.
„Italai man patinka. Atvažiuok į Italiją, pamatysi, - nusijuokusi pasiūlė, - nenoriu kritikuoti lietuvių vyrų, bet su visa pagarba jiems galiu pasakyti, kad italų vyrų kitas lygis. Nekalbu apie visus, visokių yra, bet jie šiltesni, nesigėdija rodyti savo jausmų moteriai, jie didžiuojasi savo moterimi. O lietuviai šiek tiek pasipūtę. Tiesa, kalbu apie tai, kaip Lietuvoje buvo prieš dešimtmetį, galbūt dabar situacija pasikeitė.“
Saugo gerą vardą
„Klausytojai mane myli. Ir ne tik vyrai, sulaukiu nemažai laiškų ir iš moterų. Man rašo, kad aš kažką duodu, suteikiu žmonėms energijos ir pozityvumo.
Manau, kad taip yra dėl mano optimizmo, visada stengiuosi šypsotis, kiekvieną dieną surasti smulkmeną, kuri priverstų mane nusišypsoti. Liūdna būnu nebent tada, kai „Juventus” pralaimi”, – juokėsi Sandra.
Moteris saugo gerą savo vardą: vietoj triukšmingų šėlionių klube renkasi pasisėdėjimą su draugais prie vyno taurės.
„Nevartoju keiksmažodžių ir niekada spaudoje nebuvo informacijos apie mano nekultūringą elgesį ar, kad aš pastebėta kur nors paryčiais išgėrusi. Gerbiu esančius šalia manęs ir to paties sulaukiu iš aplinkinių.
Daug kas mano, kad į Italiją atvažiavusios merginos iš Lietuvos, Ukrainos, Lenkijos ar Rusijos yra lengvabūdės, kad siekia susirasti italą vyrą ir atimti iš italių moterų. Labai džiaugiuosi, kad man bent šiek tiek pavyko pakeisti šią nuomonę“, - kalbėjo Sandra.
Lietuvė išsiskiria reiklumu sau ir kitiems. Jei imasi kokio darbo – stengiasi jam atiduoti visas jėgas.
„Kai pradėjau kalbėti itališkai, man to neužteko, norėjau kalbėti kaip italai. Jei kartais suklystu, italams patinka, jiems smagu, o aš pykstu ant savęs. Dabar mano žodynas labai platus, dažnai sulaukiu komplimentų, kad gerai kalbu itališkai, tada tik kukliai atsakau, kad dar daug turiu išmokti.
Esu idealistė, man patinka artėti prie tobulumo. Darbe stengiuosi save atiduoti 120 proc. Kartais gal net per daug iš savęs reikalauju, nes visi turi galimybių ribas“, - pasakojo S. Liutkevičiūtė.
Ateitis - Italijoje
„Ar gerai pasakiau?” – pokalbio metu nekart klausė Sandra. Aštuonerius metus Italijoje gyvenančiai merginai itališkai kalbėti lengviau negu gimtąja kalba.
Nenuostabu – juk į Lietuvą S.Liutkevičiūtė sugrįžta itin retai. Pastarąjį kartą tėvynėje ji viešėjo prieš keletą metų.
Sandros Lietuvoje laukia vyresnis brolis, jaunėlė sesuo ir močiutė.
Prieš vykdama į Italiją Sandra ketverius metus gyveno Vokietijoje ir Olandijoje, tad apie galimybę sugrįžti į Lietuvą negalvoja.
„Didžiuojuosi, kad esu lietuvė, bet savo ateitį matau tiktai Italijoje.
Man patiktų kokiu nors būdu bendradarbiauti su Lietuva, norėčiau surasti tokį kelią”, – apie galimybę palaikyti ryšį su tėvyne kalbėjo S.Liutkevičiūtė.