Prieš pirmenybes viešumoje liejosi Niagaros krioklio galingumo informacijos srautas apie tai, kaip blogai situacija klostosi italams ir anglams. Bėdų tikrai buvo daug. Bet rezultatams jos kol kas labai nepakenkė.
Italai ne tik sužaidė lygiosiomis su Europos bei pasaulio čempionais ispanais, bet ir įvykdė savo trenerio Cesare Prandelli pažadus žaisti gražiai. Italija šiais pažadais netikėjo nė per nago juodymą. Atėjo laikas atsiprašyti? Gal dar ne, nes čempionatas – ne vienerios rungtynės. Bet jei italai ir toliau aikštėje bus tokie, iš jų šįsyk galima tikėtis didžių dalykų.
Anglų treneris Roy Hodgsonas saviškių situaciją prieš pirmenybes lygino su 1992-ųjų danų ir 2004-ųjų graikų, sensacingai laimėjusių auksą, starto pozicijomis. Ne vis tikslu – Anglija, kitaip nei Danija ar Graikija, iš savo rinktinės reikalautų daug, net jei jai atstovautų trečiojo diviziono žaidėjai.
Bet bandymas nuimti psichologinę įtampą R. Hodgsono komandai, atrodo, padėjo – galima sakyti, kad prancūzai rungtynių su anglais pabaigoje irgi jau buvo apsisprendę, jog geriau sugautas žvirblis nei kažkur miške besiganantis briedis, todėl nepernelyg spaudė. Bet faktas yra tai, kad Anglija iškovojo tašką žaisdama su grupės favorite.
Sunku buvo kroatams, kurių žaidėjai dėl traumų ėmė kristi lyg lapai rudenį prieš pat čempionatą. Kroatai laimėjo. Sunku buvo ukrainiečiams, po švedų įvarčio antrojo kėlinio pradžioje atsidūrusiems ties katastrofos riba stebint ir riaumojant sausakimšo Kijevo olimpinio stadiono tribūnoms. Bet laimėjo ir Ukraina.
Sunku buvo graikams, kai teisėjas iš Ispanijos nusprendė išvyti iš aikštės jų gynėją Sokratį Papastathopoulą lenkams pirmaujant 1:0. Graikai išsigelbėjo. Apie danų, kurie sensacingai sumušė pasaulio vicečempionę Olandiją, žygdarbį net kalbėti neverta – viskas seniai ir gausiai apdainuota viso pasaulio žiniasklaidos puslapiuose.
Kol kas prognozuoti čempionato rezultatus neįtikėtinai sunku. Bet nuo to tik smagiau.
Turo žvaigždė. Andrejus Ševčenka. 35 metų veteranas, pastaruoju metu net į Kijevo “Dinamo” pagrindinę sudėtį ne visada patenkantis, dviem žudančiais smūgiais galva atnešė Ukrainai pergalę. Tas atvejis, kai kapitonas tikrai vedė komandą į priekį.
Turo komanda. Danija. Drausmė. Noras bei pastangos kontroliuoti kamuolį, nors žaidžiant prieš Olandiją tai nėra lengva. Ir, aišku, puikus Michaelio Krohno Daehli įvartis. Atrodo, B grupės bjaurusis ančiukas – simboliška: šį pasakos personažą sukūrė būtent dano plunksna – yra nusiteikęs Ukrainoje išskleisti gulbės sparnus.
Turo rungtynės. Ispanija – Italija. Jei visi žaistų taip, žiūrėtume ir žiūrėtume.
Turo įvartis. Romanas Pavliučenka rungtynėse su Čekija. Visi žino, kad panašių dalykų gali parodyti Lionelis Messi, Cristiano Ronaldo, Edenas Hazard’as, galbūt ir R. Pavliučenkos komandos draugas Rusijos rinktinėje Andrejus Aršavinas. Dabar sužinojome, kad ir aukštaūgiui Maskvos “Lokomotiv” puolėjui kartais tai gali pavykti.
Turo gynybinis epizodas. 11 metrų baudinys, kurį atmušė Przemyslawas Tytonis. Atmušė vos pasirodęs aikštėje. Ir padėjo lenkams išnešti apysveikį kailį iš rungtynių su Graikija.
Turo klounada. Carloso Velasco Carballo darbas Lenkijos ir Graikijos rungtynėse. Ispanų arbitras be jokio pagrindo iš aikštės išvarė S. Papastathopoulą. Po to, matyt, atgailaudamas neparodė raudonos kortelės graikų kapitonui Giorgui Karagouniui, nors privalėjo tai padaryti. Net lenkų vartininko Wojciecho Szczęsny išvarymas iš aikštės kelia abejonių – ne, ne pats baudinys, o kortelės spalva. Sako, teisėjai irgi žmonės, irgi klysta. Niekas nesiginčija. Bet jei sirgalius gali į šuns dienas išdėti silpnai sužaidusį futbolininką, kodėl jam turėtų būti draudžiama konstatuoti faktą, kad kai kuriose rungtynėse labiausiai apgailėtina figūra yra teisėjas?
Europos futbolo čempionato naujienas galite sekti portalo lrytas.lt rubrikoje "Euro 2012".