„Aš manau, kad tai geros varžybos, komandinės varžybos. Vyresni žmonės api etai papasakoja savo anūkams, vaikams, kurie dažnai į bažnyčią nevaikšto, ir tai jiems yra proga ateiti į bažnyčią, pamatyti, kad bažnyčia – nieko baisaus, kad dvasininkas irgi žmogus“, - pasakoja dvasininkas.
Tėvas Tarasas sako, kad specialių maldų už futbolą susirinkusieji nekalba. „Aš manau, kad Dievui tas pats, kas laimės. Bet aš sergu už gražų futbolą, kai nežaidžia Ukrainos rinktinė. O kai žaidžia Ukrainos rinktinė, aš sergu už savo nacionalinę rinktinę“, - pasakoja tėvas Tarasas.
Rungtynių stebėjimas cerkvėje turi tik vieną taisyklę – sirgi kultūringai, tai yra, be alkoholio, tabako ir blogų žodžių, net jeigu nesiseka. O visa kita nesiskiria nuo rungtynių stebėjimų klubuose ar sirgalių zonoje. Lygiai taip pat visi kartu gieda himną, nervinasi, kai saviškiai praleidžia įvartį, juokiasi, kai jie apsimetinėja ir nuoširdžiai džiaugiasi, kai jie įmuša įvartį.
Daugiau naujienų skaitykite lrytas.lt rubrikoje „Euro 2012“.