Vienuolika Europos futbolo žvaigždžių, niekada netapusių žemyno čempionais

Tiesa, Cristiano Ronaldo kol kas tik 27-eri. Net jei nepavyks šiais metais, dar bent vieną galimybę Portugalijos rinktinės lyderis tikriausiai turės. Suprantama, gali atsitikti ir taip, kad aukso medalio CR7 niekada nelaimės. Tada jam teks papildyti įspūdingą žemyno čempionais netapusių superžvaigždžių sąrašą, kuriame ir be jo gausu skambių pavardžių.

J. Fontaine‘as ir R.Kopa turėjo būti Prancūzijos rinktinės lyderiai per pirmąjį žemyno čempionatą, kuris 1960 metų vasarą vyko jų gimtojoje šalyje. Tačiau sirgaliai „Parc des Princes“ stadione nepamatė nei vieno, nei kito.

Ypač žiaurų likimo kirtį patyrė rezultatyviausias 1958 metų pasaulio pirmenybių žaidėjas J. Fontaine‘as. Jam 1960-ųjų kovą dviejose vietose lūžo kojos kaulas. Puolėjas kelis mėnesius praleido be kamuolio, o visiškai atsigauti po šios traumos nesugebėjo: daugiau niekada nežaidė taip, kaip iki lūžio, ir sportininko karjerą baigė nesulaukęs nė 30-ies.

Trauma iš rikiuotės išvedė ir geriausią 1958 metų Europos futbolininką, Prancūzijos rinktinės kapitoną R.Kopą. Jis prieš pat turnyrą susižeidė čiurną.

Abiejų ryškiausių žvaigždžių praradimas paveikė visą komandą ir baigiamojo turnyro favorite laikyta „Les Bleus“ pralaimėjo abejas rungtynes SSRS ir Čekoslovakijos rinktinėms.

Kita pirmųjų Europos pirmenybių favorite buvo vadinama Ispanijos rinktinė, kurios varžovus labiausiai gąsdino natūralizuotas argentinietis, geriausias 1957 ir 1959 metų Europos futbolininkas A. di Stefano.

Jo talento įkvėpta Ispanijos komanda šeštojo dešimtmečio pabaigoje be didelio vargo nuo savo kelio stūmė visus varžovus, bet atsitrenkė į neįveikiamą politikų pastatytą barjerą.

1960 metų pavasarį ispanai turėjo žaisti Europos pirmenybių ketvirtfinalio rungtynes su SSRS komanda. Tačiau Ispanija ir SSRS tuo metu laikė viena kitą priešiškomis valstybėmis ir Ispanijos vadovas Francisco Franco pareiškė, kad neįleis į savo šalį sovietų futbolininkų.

Rungtynės nebuvo surengtos ir UEFA įskaitė techninę pergalę SSRS rinktinei. O A. di Stefano ir kiti „La Roja“ futbolininkai prarado istorinę galimybę laimėti pirmųjų žemyno pirmenybių auksą.

1964 metais, kai ispanai tapo Europos čempionais, A. di Stefano jau buvo baigęs karjerą rinktinėje ir žaidė tik Madrido „Real“ klube.

Portugalijos futbolo legenda, geriausias 1965 metų Europos futbolininkas Eusebio ne tik nė karto netapo žemyno čempionu, bet ir nė sykio nežaidė baigiamajame turnyre.

Tai, kad Portugalijos rinktinė kaskart būdavo nusijojama pro atrankos rėtį, buvo gana keista, nes tie patys futbolininkai 1966 metais užėmė trečiąją vietą pasaulio pirmenybėse, o atstovaudami Eusebio vedamai Lisabonos „Benfica“ komandai (jos sudėtis nedaug skyrėsi nuo Portugalijos rinktinės) septintajame dešimtmetyje net penkis kartus žaidė Čempionų taurės finale ir du sykius laimėjo garbingiausią Europos klubų futbolo trofėjų.

Tarp Europos pirmenybių nelaimėlių galima surašyti visus garsiausius Anglijos futbolininkus – šios šalies rinktinė Europos čempione netapo nė karto.

B. Charltonas išskirtinas pirmiausia dėl to, kad yra vienas nedaugelio anglų, išrinktų geriausiu Europos futbolininku (1966 metais) ir atstovavo vienintelei Anglijos komandai, tapusiai pasaulio čempione (irgi 1966 metais).

Arčiausiai Europos čempiono vardo B. Charltonas atsidūrė 1968 metais, kai anglai pirmą kartą pateko į baigiamąjį turnyrą. Tačiau Anglijos futbolininkų viltys išsisklaidė jau pusfinalyje, kuriame tuomečiams pasaulio čempionams skaudų antausį tėškė 87-ąją minutę lemiamą įvartį įmušusi Jugoslavijos rinktinė.

Kai kuriems futbolo virtuozams nebuvo lemta tapti pasaulio ar Europos pirmenybių prizininkais vien dėl to, kad jie žaidė pernelyg silpnose rinktinėse.

Vienas jų – legendinis „Manchester United“ saugas G. Bestas. Jis buvo išrinktas geriausiu 1968 metų Europos futbolininku ir užėmė aštuntąją vietą „World Soccer“ geriausio XX amžiaus pasaulio futbolininko rinkimuose, bet atstovaudamas Šiaurės Airijai beveik neturėjo galimybių atsiskleisti svarbiausiuose rinktinių turnyruose.

Šiaurės Airijos futbolininkai apskritai niekada nepateko į Europos čempionatą. Tarp žemyno galingųjų šios šalies rinktinės nebuvo nei iki G. Besto, nei su G. Bestu, nei po G. Besto.

Johanas Cruyffas

J. Cruyffas neretai vadinamas geriausiu visų laikų Europos futbolininku (Tarptautinė futbolo istorijos ir statistikos federacija 1999 metais jį išrinko geriausiu XX amžiaus Senojo žemyno futbolininku), tačiau niekada netapo nei Europos, nei pasaulio čempionu.

Didžiausia kliūtis, ko gero, buvo sudėtingas sportininko charakteris ir nuolatinės rietenos tiek su Nyderlandų rinktinės treneriais, tiek su šalies futbolo federacijos vadovais. Dėl jų geriausias 1971, 1973 ir 1974 metų Europos futbolininkas (beje, J. Cruyffas pirmasis „Auksinį kamuolį“ gavo tris kartus) Nyderlandų rinktinėje žaidė vos 48 rungtynes.

Žemyno pirmenybėse J. Cruyffas dalyvavo vieną kartą – 1976 metais. „Popieriuje“ Nyderlandų komanda tarsi ir buvo turnyro favoritė, tačiau joje tada riejosi visi su visais, o labiausiai J. Cruyffas su treneriu George‘u Knobeliu. Vidaus nesutarimai baigėsi tuo, kad „Oranje“ pusfinalyje pralaimėjo Čekoslovakijos futbolininkams.

A. Simonsenas buvo pirmoji europinio lygio Danijos žvaigždė. Jis aštuntajame ir devintajame dešimtmečiuose spindėjo Mionchengladbacho „Borussia“ bei „Barcelona“ klubuose ir buvo išrinktas geriausiu 1977 metų Europos futbolininku.

Kartu A. Simonsenas ilgai buvo vienintelė savo šalies žvaigždė, todėl Danijos rinktinė nepatekdavo nei į Europos, nei į pasaulio pirmenybes. Tik devintojo dešimtmečio pradžioje subrendus jaunų talentų kartai, danai iškovojo lygiai du dešimtmečius lauktą kelialapį į 1984 metų žemyno čempionatą.

Deja, A. Simonsenui šis turnyras baigėsi vos prasidėjęs – per pirmąsias rungtynes jis gavo sunkią traumą.

Danijos komanda pateko į pusfinalį, ir tai buvo laikoma fantastišku rezultatu. Kita vertus, danų futbolo mėgėjai iki šiol nepaliauja kartoti: „Jeigu ne A. Simonseno trauma, 1984-aisiais būtume tapę čempionais.“

Iš Anglijos rinktinės pasitraukus 1966 metų pasaulio čempionams, didžiausiu futbolo tėvynės sirgalių numylėtiniu tapo Kevinas Keeganas – geriausias 1978 ir 1979 metų Europos futbolininkas.

K. Keeganas buvo rinktinės kapitonas per 1980 metų Europos pirmenybes, tačiau jose anglai patyrė eilinį fiasko – žaidė primityviai, nesugebėjo įveikti belgų bei italų ir grupėje užėmė vos trečiąją vietą.

Nors K. Keeganas ir po to jautėsi esąs kupinas jėgų ir mušė įvarčius vos ne kiekvienose „Newcastle United“ rungtynėse, 1982 metų vasarą Anglijos rinktinės treneriu paskirtas Bobby Robsonas netikėtai atsisakė kapitono paslaugų, taip sukeldamas didelį paties K. Keegano bei nemenkos dalies sirgalių pasipiktinimą ir sumaištį tarp kitų futbolininkų.

Pasekmė – Anglija nepateko į 1984 metų Europos pirmenybes.

Paolo Rossi

Italijai ruošiantis priimti 1980 metų Europos čempionatą, kuriame pirmą kartą dalyvavo aštuonios komandos, šalį sudrebino sutartų rungtynių skandalas. Jo sūkuryje atsidūrė keli „Squadra Azzurra“ futbolininkai, tarp jų - rinktinėje neseniai debiutavęs, bet mušti įvarčius iškart pradėjęs P. Rossi.

23 metų puolėjas buvo diskvalifikuotas dvejiems metams ir praleido savo šalyje vykusį stipriausių žemyno komandų turnyrą. Koks svarbus buvo šis praradimas, sirgaliai suvokė tik 1982-aisiais, kai P. Rossi grįžo į aikštę ir vos spėjęs joje vėl apšilti kojas tapo rezultatyviausiu pasaulio čempionato žaidėju.

Į Europos pirmenybes 1982 metų pasaulio čempionas, geriausias 1982 metų Europos bei pasaulio futbolininkas taip ir nepateko. Laimėję planetos auksą, italai patyrė pažeminimą kito žemyno čempionato atrankoje (per 8 rungtynes surinko vos 5 taškus) ir 1984 metų vasarą gavo neplanuotų atostogų.

Luisas Figo

Kai 18-metis L. Figo 1991-aisiais debiutavo Portugalijos rinktinėje, jis jau buvo primiršęs didžiųjų varžybų skonį. Tačiau auksinė portugalų  karta, kurią sudarė 1991 metais pasaulio jaunių čempionais tapę žaidėjai, grąžino savo šaliai futbolo šlovę ir vėl pavertė Portugalijos rinktinę viena stipriausių Europoje.

Aistruoliai audringiausiai plojo L. Figo – geriausiam 2000 metų Europos bei pasaulio (pagal „World Soccer“ versiją) ir 2001 metų pasaulio (pagal FIFA versiją) futbolininkui.

Didžiausios L. Figo šlovės valanda turėjo išmušti per Portugalijoje vykusį 2004 metų Europos čempionatą. Jame šeimininkų komanda padarė beveik viską, kad pirmą kartą laimėtų aukso medalius, bet finale L. Figo ir jo bendražygius sustabdė 2004-ųjų Europos futbolo sensacija Graikijos rinktinė.