Prieš pusfinalio rungtynes su Vokietija italų stovykloje – stebėtinai ramu. Nėra nė trupučio tos įtampos, kuri tvyrojo prieš ketvirtfinalio mačą su anglais.
„Squadra azzurra” – „žydrųjų komanda” – jaučiasi šį tą Europos čempionate jau nuveikusi.
Magiškas skaičius – 2006
Niekas, gal tik išskyrus Italijos rinktinės kapitoną Gianluigi Buffoną, nesitikėjo, kad šiame Europos čempionate komanda pasieks pusfinalį.
G.Buffonas žino, kad tai paskutinės per jo karjerą žemyno pirmenybės, žino, ko verta jo komanda, ir todėl jis prisiekė nesišypsoti tol, kol nelaimės Europos aukso.
Kol kas patyręs vartininkas laikosi žodžio – nesišypso, nors RAI televizijos žurnalistai po kiekvienų rungtynių jį provokuoja kiek įmanydami. Nesišypso, ir tiek, nes tiki savo rinktinės galimybėmis žaisti finale.
Visa likusi Italija šypsosi, ir dar kaip. Ant namų palangių pagaliau suplevėsavo trispalvės sirgalių vėliavos.
Picerijose ir baruose vakarais vėl būriuojasi žmonės, pavargę nuo ekonominės krizės gniaužtų, žemės drebėjimų ir politinių skandalų.
Neišvengė skandalų ir šiame Europos čempionate rungtyniaujantys italų futbolininkai, tačiau Cesare Prandelli sugrąžino tikėjimą visiems – ir sirgaliams, ir patiems žaidėjams.
C.Prandelli yra absoliuti pirmtako Marcello Lippi priešingybė: draugiškas, atviras, tolerantiškas.
Rungtynių su Vokietija išvakarėse jis stengiasi įteigti savo žaidėjams, kad svarbiausias darbas jau nuveiktas: komanda pusfinalyje.
„Bet svajonės stiprėja svajojant”, – sako italų strategas.
Jeigu jau Italijos rinktinė atsidūrė pusfinalyje, kodėl ji negalėtų pakartoti, pavyzdžiui, 2006-ųjų stebuklo?
Magiškas skaičius „2006” šiuo metu yra visų italų lūpose. Prieš šešerius metus Italija rungtyniavo pasaulio čempionate ir nesitikėjo kažin ko laimėti.
Pusfinalyje susidūrė su vokiečiais. Ir juos nugalėjo.
O paskui susidorojo ir su prancūzais finale.
Istorija palanki „žydriesiems”
Iš tų komandų, kurios 2006 metais susidūrė pasaulio čempionato pusfinalyje, rinktinėse liko po tris žaidėjus.
Bet psichologinis prisiminimų svoris labiau slegia vokiečius.
Šių rinktinių tarpusavio dvikovų rezultatas palankesnis italams: iš 30 mačų „žydrieji” laimėjo beveik pusę – 14, o 9 rungtynės baigėsi lygiosiomis.
Vertinant įmuštų ir praleistų įvarčių santykį, italų pranašumas yra akivaizdus – 45:21.
Vokiečiai per italų žiniasklaidą bombarduoja savo priešininkus pareiškimais, esą nėra ko tikėtis, kad istorija pasikartos. Mat 2012-ųjų Vokietija tai ne 2006-ųjų.
Su tokiais vertinimais Italijos rinktinės treneris C.Prandelli beveik sutinka.
Iš tiesų vokiečiai pasikeitė – tapo stipresni. Tačiau pasikeitė ir italai. Turbūt dar labiau nei vokiečiai.
Atsisakę savo antipatiškojo „catenaccio” (gynybos sistema, kai išrikiuojama kone visa komanda), italai mače su anglais parodė, kad moka atakuoti. Drąsiai, energingai, iš širdies.
Futbolo kultūros revoliucija
Šiomis dienomis Italijoje kalbama apie tikrą futbolo kultūrinę revoliuciją, kurią atliko C.Prandelli ir jo vyrai.
Vien ko vertas jo pareiškimas „geriau jau pralaimėti praleidus įvartį varžovų kontratakos metu negu visas rungtynes lindėti gynyboje ir pralošti baudinių seriją”.
Anksčiau tokie samprotavimai iš Italijos rinktinės stratego lūpų būtų buvę vadinami erezija. Dabar visi patenkinti linkčioja galva – pradedant Futbolo federacijos vadovybe ir baigiant aršiausiais tifozais.
Bet vokiečiai yra vokiečiai.
Galbūt todėl Italijos rinktinė prieš rungtynes nesitaško seilėmis, o nuolankiai dairosi dangaus pagalbos.
Priešingu atveju ko C.Prandelli ir jo vyrai ketvirtą valandą ryto būtų važiavę į Krokuvos Dievo Gailestingumo šventovę, kurioje mėgdavo pasimelsti popiežius Jonas Paulius II?
Daugiau Europos futbolo čempionato naujienų rasite rubrikoje "Euro2012".