Kiekvieną kartą aistros, žinoma, įsiplieskia ir aplink teisėjavimą. Ir kiekvieną kartą darosi vis baisiau, kad tuoj naujovių puoselėtojai ir taisyklių tobulintojai pakeis futbolą neatpažįstamai.
Negaliu spręsti apie padėtį visame margame pasaulyje, bet Lietuvoje vaikai, pradėję dalyvauti, tarkime, futbolo (ir nebūtinai) varžybose, iškart pratinami ginčytis su teisėjais, juos kritikuoti ir visaip koneveikti tiek rungtynių metu tiek po jų, rodyti jiems panieką ir nepagarbą. Taip vaikus “ugdo” visų pirma jų treneriai savo gyvu pavyzdžiu.
Nuo trenerių stengiasi neatsilikti mažųjų sportininkų tėvai. Važinėjantys paskui savo atžalas į visas varžybas, jie įnirtingai šūkauja ant teisėjų, juos pravardžiuoja, kritikuoja kiekvieną nepalankų sprendimą ir visaip kitaip menkina teisėjo autoritetą savo pačių vaikų akyse. Kas to niekada nematė turbūt nepatikėtų, kad vaikų varžybos savo grėsmingumu ir įžeidinėjimais, skirtais teisėjams, dažnai lenkia net profesionalias varžybas.
Sporto aistruoliai apskritai labai mėgsta kritikuoti teisėjus, jų sprendimus ir darbą. Nuo kaltinimų dažniau linkę susilaikyti tie, kurie bent kiek iš arčiau pamato teisėjo darbą ar patys pamėgina teisėjauti.
Tokie žmonės su nuostaba konstatuoja, kad teisėjų darbas neįtikėtinai sunkus, reikalaujantis visiškai naujų įgūdžių sporto šakoje apie kurią, atrodo, žinai beveik viską. Net mano mėgstamiausias komentatorius N. Kesminas, kuris nepaisant nieko visada yra pats geriausias, kartas nuo karto nesusilaiko ir pateisėjauja komentatoriaus kabinoje.
Pasižymėdamas įtaigumu ir neabejotinu komentatoriaus talentu, šį futbolo sezoną jis beveik ir mane įtikino, kad FC „Barcelona” čempionų lygoje taip puikiai viskas sekėsi tik todėl, kad teisėjai vienas po kito palaikė šį klubą ir beveik ištempė už ausų iki pat finalo.
Dažnai aistroms įsisiautėjus pamirštama, kad teisėjas nėra vienkartinis vienoms vienintelėms rungtynėms ir po jų nemiršta (nors futbolo istorijoje yra baisių faktų, kad vienos varžybos teisėjui tapdavo fatališkos).
Nuo sprendimų kokybės ir tikslumo (juk jie narstomi po kaulelį) priklauso pačių teisėjų karjera, todėl iš anksto susitaikius, kad visos jų klaidos tėra žmogiškasis faktorius iš naujo atsiskleidžia šio žaidimo žavesys. Futbole labai daug žavesio slypi tose vietose, kuriose reikia mokėti susitaikyti: ne visada laimi stipriausias, ne visada palankios oro sąlygos, ne visada teisėjai neklysta, ne visada sąžiningai elgiasi žaidėjai, ne visada laimi tavo mylimiausia komanda.
Susitaikyti irgi ne visada lengva ir linksma, bet kaskart už tai žiūrovas pats, niekieno neverčiamas, moka, be to didelius pinigus, ir nekantriai laukia naujo čempionato, naujų įspūdžių ir emocijų. Po Ukrainos ir Anglijos dvikovos šiuo metu vykstančiame čempionate (šios rungtynės įsiminė tuo, kad teisėjas neįskaitė ukrainiečių įvarčio) O. Blochinas siautėjo spaudos konferencijoje, žaidėjai po rungtynių beveik užpuolė teisėją ir atrodė, kad ateina pasaulio pabaiga Ukrainoje. Tą vakarą visa Ukraina buvo susitelkusi ir kaip niekada vieninga.
Visi turėjo vieną vienintelį tikslą – piktintis teisėjais. Tačiau paklauskite ukrainiečių, ar jie norėtų surengti kitą Europos futbolo čempionatą?
Teisėjai neabejotinai yra vienas iš dėmenų, lemiančių futbolo patrauklumą. Bet dar svarbesnis veiksnys, nulemiantis įgimtą ar įgytą priklausomybę nuo futbolo, yra futbolo taisyklės, kurios paverčia šį žaidimą būtent tokiu, koks jis yra. Viena šviežiausių šių taisyklių naujovių - teisėjų, dirbančių vienose rungtynėse, skaičiaus padidinimas.
Nors manau, kad futbolui privalu būti konservatyvumo įsikūnijimu, bet, ko gero, reikia nusileisti šioje vietoje ir sutikti, kad futbolas greitėja, teisėjais vis dar lieka tik žmonės, todėl norint pasiekti gerą teisėjavimo lygį, tokie pokyčiai gal ir sveikintini. Taip pat kažkada sveikintinai atrodė sprendimas neleisti vartininkui imti kamuolį į rankas nuo savo komandos žaidėjo.
Futbolo ir pratęsimų santykis dar, matyt, neišsiaiškintas ir taškas nepadėtas. Prisimenam kaip nebuvo auksinio įvarčio taisyklės, vėliau kaip buvo, tada neprigijo ir jos neliko. Kas bus toliau - nelabai aišku, nors, pamačius ir vieno, ir kito, susidaro įspūdis, kad nežudyti komandos yra išmintingiau, nes ne taip retai pasitaiko, kad pratęsimas iš tiesų papuošia rungtynes. Naudojant auksinio įvarčio taisyklę pratęsimas ne puošdavo varžybas, bet tik suteikdavo vienai iš komandų galimybę laimėti, lyg norint kuo greičiau atsikratyti rungtynių.
Žiūrovo pasitenkinimas visada yra tiesiogiai proporcingas varžybų laikui. Juk kas nežino to saldaus jausmo, kai jauti, kad gal būt futbolo stebėjimo malonumas prasitęs dar kokiam pusvalandžiui, o gal net valandėlei.
Apskritai laikas futbole yra kiek kitoks nei kitose sporto šakose, panašiai kaip laikas Italijoje yra kitokia sąvoka ir kitaip suprantamas nei likusiame pasaulyje. Pavyzdžiui, kėlinys gali nesibaigti pasibaigus laikui, nes teisėjas leis užbaigti ataką, visada gali atsirasti dar pusė minutės, įvykti dar viena ataka ir pakeisti viską iš esmės.
O teiginys, kad tik teisėjas žino, kada baigsis rungtynės, sukuria kažkokią ypatingą atmosferą stebint rungtynes. Niekas neskaičiuoja preciziškai tiksliai, kiek parkritęs futbolininkas paguli ant vejos, nes niekas negali tiksliai suprasti, kiek rimtai jam skauda.
Niekas nežino tiksliai, kiek laiko užima žaidėjų pasikeitimas, nes nelygu kodėl, kada ir kas atlieka keitimą. Nežinau, ar kur nors parašyta, kad negalima pradėti šliaužti iki komandos draugo, kuris nori tave pakeisti, bet eiti lėtai, dėkoti žiūrovams, imituoti bėgimą, tikrai galima, nors neoficialiai. Ir tik nuo tavęs priklauso, ar nori pasikeisti greitai ar lėtai.
Futbolo taisyklių interpretacijos spėčiau yra vienas iš lemiamų veiksnių, kodėl milijonai eina iš proto dėl futbolo, nors patys to nepripažįsta, o gal būt net nesupranta. Žmonių širdis pavergia tas žmogiškasis faktorius, kuris visą laiką yra tas tryliktas žaidėjas (jei jau sirgaliai vadinami dvyliktuoju), kuris gali sužaisti už bet kurią iš komandų kažkokiu momentu. Kamuolio lietimas ranka yra puikus to pavyzdys.
Visi iki kaulų smegenų žino, kad skiriama bauda, jei ranka randa kamuolį, o ne kamuolys ranką, bet pabandykite tai nuspręsti per varžybas. Yra dar kita “tobula “ taisyklė santykiui su ranka aiškintis – norint išvengti baudos, ranka turi būti prispausta prie kūno. O pabandykite suspėti identifikuoti kiek ir kur procentų ji prispausta, kai vyrai bėga greičiau už vėją, o smūgiuojamas kamuolys lekia tokiu greičiu, kad ne visada spėji žvilgsniu pamatyti.
Ne, ne - ne TV ekrane per aštuntą pakartojimą, o aikštėje kai reikia priimti sprendimą. Pabandykite tokias tolerantiškas taisykles perkelti į krepšinį ir sugalvoti taisyklę, kad koja kamuolį galima truputį pasimušti, bet ne daugiau nei, pavyzdžiui, pusę metro.
Galima dar pabandyti išsiaiškinti ar galima varžovą tempti už marškinėlių, apkabinti baudos aikštelėje ir kitaip myluoti. Vieną kartą tempia ir gauna 11 m baudinį, kitą kartą ne ir niekas nieko neturi pridurti.
Jei futbolo iš esmės nemyli, geriau su juo net neprasidėti, nes taisyklės išvarys iš proto greičiau, nei spėsi bent šiek tiek ką nors perprasti. Bet futbolą žmonės myli, nes kažkaip jaučia, kad kažkur ten, tų taisyklių sankirtoje, ten, kur baigiasi tai, kas yra ar gali būti užrašyta, atsiranda tikrasis šios sporto šakos žavesys ir magija.
Bet atrodo, kad daugėja balsų, sakančių, kad futbole reikia viską kontroliuoti tiksliau, nes vis pasitaiko neįskaitytų įvarčių, neužfiksuotų nuošalių ar kitokių klaidų. Ir, žinoma, turint tokį šiuolaikinių technologijų pasirinkimą, galime netrukti pamatyti, kaip kamuolyje, vartuose ar vartų linijoje bus įmontuoti kokie nors davikliai, kurie taps teisėjų pagalbininkais.
Bet kas toliau? Spėčiau, kad kitas logiškas žingsnis būtų pasvarstyti apie galimybę kažkokiais skausmo davikliais nustatyti, kiek smarkiai skaudą parkritusiam žaidėjui, arba įtaisyti daug daviklių apie kiekvieno žaidėjo kojas, kad visada galėtume tiksliai, o ne pasikliaudami teisėju, žinoti, pats futbolininkas griuvo baudos aikštelėje, ar priešininkas jį „nukirto”.
Taip išvengtume laiko, skirto pasivoliojimams, kai nelabai skauda ir neteisingai paskirtų arba nepaskirtų baudinių. Taip futbolas pamažu būtų paverstas nauju žaidimu, o pietiečiams, kurie šluosto nosis likusiam pasauliui, būtų vis sunkiau. Juk dabar futbolą geriausiai žaidžia pietiečiai, nes jų mentalitetas atitinka futbolo esmę.
Jiems lengva prisitaikyti prie sistemos, kurioje chronometras nėra pagrindinis teisėjas, o interpretacijoms ir saviraiškai visada į valias vietos. Jie supranta, kaip reikia piktintis, gestikuliuoti, simuliuoti geriau nei bet kas. Visi kiti pasaulio gyventojai gali išmokti žaisti futbolą šiek tiek geriau ar blogiau, bet retai bent iš dalies prilygsta pietiečiams. Be to, jiems tai visada kainuoja daugiau pastangų ir pavyksta blykstelėti, bet ne išsilaikyti futbolo olimpe.
Labai panašiai rusų futbolo rinktinę ir jos žaidėjus apibūdino E. Jankauskas sakydamas, kad rusai gali sužaisti nuostabias rungtynes, bet ilgesniame turnyre jų žaidimo kokybė ne kyla, o smunka. Taip pat ir su futbolo aistruoliais: pietuose viskas keičiasi greičiau, jiems lengviau neapykantą savo žaidėjams, treneriams ar teisėjams keisti beatodairiška meile ir atvirkščiai. Turbūt, futbolas - tai pati geriausia šiauriečių dovana pietiečiams.
O didžiausias iššūkis visiems, kurie lemia sprendimus futbole – apdairiai žiūrėti į futbolo taisyklių tobulinimo galimybes, kad šis puikus žaidimas nebūtų sugadintas tiek, kad vėliau reikėtų ieškoti kelio atgal į futbolo esmę.