Ispanai – futbolo romantikai, italai – pragmatiški futbolo darbininkai. Supaprastinus, tokias etiketes daugelį dešimtmečių buvo galima klijuoti šioms dviems elitinėms Europos rinktinėms.
Patys ispanai teigia, kad jie tebesimėgauja futbolu, bet vykstant „Euro 2012“ jų gerbėjų skaičius ėmė tirpti taip sparčiai, kaip sniegas išlindus kaitriai pavasario saulei.
Nuobodūs ir žudantys futbolo dvasią. Nei bandantys žaisti patys, nei leidžiantys tai daryti kitiems. Tokios ir panašios etiketės klijuojamos „Raudonajai furijai“.
„Tiki-taka“, sugalvota kaip nesustabdoma totalinio futbolo atmaina, dabartinės Ispanijos rinktinės rankose naudojama visų pirma gynybai. Prisimenant seną posakį – geriausia gynyba yra puolimas. „La Furia Roja“ šį posakį modifikavo – geriausia gynyba yra kamuolio kontrolė. Jei varžovai neturi kamuolio, jie ir negali sukelti jokios grėsmės.
Nieko nuostabaus, kad „Euro 2012“ ispanai įvarčio nepraleido jau 420 minučių. Dar įspūdingesnė kita statistika – Ispanija išlaikė savo vartus sausus 8-eriose iš eilės didžiųjų turnyrų atkrintamosiose rungtynėse.
Pasaulio ir Europos čempionus dabar labiausiai tonizuoja ne futbolo grožis, o sėkmė ir pergalės. Nepralaužiamos gynybos pagrindu tapusi „tiki-taka“ tokią sėkmę garantuoja, o dėl nieko kito ispanams ir neverta rūpintis. Jie gali tiesiog konstatuoti, kad žmonėms nepatinka tie, kuriuos nuolat lydi sėkmė ir pergalės. Ir jie bus visiškai teisūs.
Todėl Italija „Euro 2012“ turės didesnį palaikymą. Kas anksčiau galėjo pagalvoti, kad į „Squadra Azzurra“ pusę stos neutralūs gerbėjai? Italai to visiškai nusipelnė. Cesare Prandelli čempionate tiesiog nuostabiai žongliruoja taktiniais sumanymais, o nuo įprastų suvaržymų išlaisvinti italų žaidėjai šiuos sumanymus stilingai įgyvendina aikštėje.
Gianluigi Buffonas yra geriausias čempionato vartininkas, Andrea Pirlo – geriausias žaidėjas, Mario Balotelli – ryškiausias puolėjas.
Jei kas nors ir gali priversti Ispaniją išlįsti iš gynybinės „tiki-takos“ apkasų, tai tik italai. Pirmoji šių komandų kova grupėje (1:1) taktine prasme buvo turbūt geriausios čempionato rungtynės. Italijos panaudota schema 3-5-2 veikė beveik neužsikirsdama , ir tik vieną kartą „pražiopsojo“ Cescą Fabregasą.
Drąsiai sakau, kad tai buvo vienintelės įdomios ispanų rungtynės „Euro 2012“. Būtent tai teikia vilčių artėjant šio vakaro finalui Kijevo olimpiniame stadione.
Italija nuo čempionato starto jau pakoregavo taktinę schemą į 4-4-2 (saugai išsidėsto rombu), kuri turi ir savo privalumų, ir trūkumų. Toks išsidėstymas suteiks laisvės ispanų krašto gynėjams Jordi Albai ir Alvaro Arbeloai, tačiau tuomet labiau į kraštus galės pasislinkti M.Balotelli ir Antonio Cassano, o prieš juos bus ne tokie mobilūs Gerardas Pique ir Sergio Ramosas.
Aikštės viduryje Ispanija turi sunkiai pranokstamas pajėgas, bet šis čempionatas priklauso genialiai žaidžiančiam A.Pirlo. Turino „Juventus“ saugas visada pasirūpina, kad C.Prandelli nurodymai chirurginiu tikslumu būtų realizuoti ant vejos.
„Euro 2012“ greičiausiai laimės ta komanda, kuri geriausiai įgyvendins savo pragmatiškai apskaičiuotus taktinius sumanymus. Nuo šimtų perdavimų aikštės viduryje išgelbėtų variantas, kai Italija pirmoji (ir gana anksti) įmuštų įvartį.
Deja, pastarųjų didžiųjų turnyrų istorija rodo, kad puolamojo futbolo fejerverkų šį vakarą tikėtis neverta.
Prognozė: 0:0 (po baudinių serijos laimės Italija).
