Geriausias Lietuvos teisėjas, buvęs futbolininkas, R. Juška per savo teisėjo karjerą vadovavo daugybei rungtynių, o jo griežtai disciplinai aikštėje turėjo paklusti ir tokių garsių komandų kaip Turino „Juventus“, Atėnų AEK, Kijevo „Dinamo“, Portugalijos ir Vokietijos rinktinių žaidėjai.
Čia galite skaityti pirmąją interviu su R. Juška dalį, kurioje jis pasakoja apie įspūdingiausius teisėjo karjeros momentus. Buvęs puolėjas yra atstovavęs Maskvos CSKA, Charkovo „Metalist“, Vilniaus „Žalgirio“ komandoms. Greičiu garsėjęs R. Juška prisipažino, jog aikštėje nebuvo angelas.
„Kartą neiškenčiau ir mane prižiūrėjusiam gynėjui keliu sudaviau į paširdžius. Jis iškart suklupo“, - prisiminė krašto puolėju žaidęs R. Juška, kuris teisėju tapo atsitiktinai. Futbolininko karjerą baigęs puolėjas dirbo treneriu, kai buvo pakviestas teisėjauti rungtynėms, kuriose nepasirodė pagrindinis teisėjas. Nuo tada ir prasidėjo didysis R. Juškos nuotykis.
Antrojoje interviu su R. Juška dalyje kalbamės apie teisėjo charakterį, darbo ypatumus, jaunąją kartą, požiūrį į futbolą, sąntykius su treneriais inspektoriavimo laikais.
- Ar buvote griežtas teisėjas?
- Taip, tačiau niekada neperlenkiau lazdos. Nesu niekada davęs penkių geltonų kortelių. Galbūt nebuvau tos pačios aukščiausios klasės futbolininkas, tačiau esu tapęs geriausiu Lietuvos žaidėju, buvau profesionalas, todėl daugelis mane žinojo. Dėl to buvau autoritetas. Treneriai įspėdavo futbolininkus, jog su manimi nejuokautų: neapgaudinėtų, nesielgtų negarbingai.
Buvau sąžiningas, supratau futbolą ir į viską žiūrėjau objektyviai. Fiksuodavau taisyklių pažeidimus ir neišsigalvodavau visokių keistų dalykų.
- Ar prieš rungtynes ką nors pasakydavote žaidėjams?
- Žinoma. Dar einant į aikštę primindavau vartininkams taisykles. Tais laikais buvo kitokios taisyklės, jos keitėsi daugybę kartų. Žaidėjams sakydavau: „Keiksmažodžiai - neleistini. Ponai, iškarto būsite baudžiami. Aš tikrai nesigailėsiu“.
Žinoma, tų keiksmažodžių tais laikais beveik nesigirdėdavo, juk stadionai būdavo pilni. Ne taip, kaip dabar, kai nusikeikus futbolininkui visas stadionas skamba.
Jeigu reikėdavo, eidavau į rūbinę. Ateidavau, atsiprašydavau, kad trukdau, tačiau perspėdavau žaidėjus, kurie įsiminė. Daugiausia nemalonumų pridarydavo tokie garsūs žaidėjai, kaip Valerijus Gazajevas ar Olegas Blochinas.
Esu V. Gazajevui, Maskvos „Dinamo“ ir Kijevo „Dinamo“ rungtynių metu, 90 minutę parodęs geltoną kortelę.
Ko gero, sunkiausia aikštėje būdavo sutarti dėl 9 metrų atstumo, kuomet realizuojama standartinė situacija. Beje, buvau vienas pirmųjų, kurie sąjungoje pradėjo matuoti metrus žingsniais. Tai dariau demonstratyviai, tačiau buvo nuspręsta, jog taip negalima, todėl ėmiau gudrauti – tiesiog eidavau šalia žmogaus ir mintyse skaičiuodavau.
- Buvote griežtas teisėjas. Ar tas disciplinos reikalavimas atsirado dėl to, jog būdamas žaidėju niekada neprarasdavote savitvardos, ar kaip tik, buvote padauža?
- Būdavo visko. Kartą mane Odesoje teisėjas išvarė iš aikštės, nes susimušėm su mane prižiūrėjusiu gynėju. Tai buvo Kijevo „Dinamo“ žaidęs Kurica, kuris save laikė labai geru žaidėju. Aš jį aikštėje keletą kartų pavedžiojau už nosies, tai jis man atsakė keliais spyriais ties keliais. Žaidimo momentu, žinoma. Tada juk nebuvo kortelių.
Neiškentęs kartą atsilošiau ir keliu sudaviau į paširdžius. Jis iškart suklupo.
Teisėjas epizodo nematė, nes ataka vyko prie mūsų vartų, tačiau tai pastebėjo asistentas. Išvarė abu.
- O pačiam ar tekdavo išvaryti žaidėjus?
- Yra pasitaikę tokių atvejų, bet jie buvo labai reti. Net nepamenu, ar taip buvo nutikę Lietuvos pirmenybėse.
Jau buvau autoritetas, todėl žaidėjai klausydavo. Pats niekada neieškodavau priekabių.
- Būdamas žaidėju rungtyniavote SSRS, vėliau čia teisėjaudavote, tačiau jums ne kartą teko kirsti Sąjungos ribas. Ar nebūdavo sunkiau vadovauti, pavyzdžiui, portugalų rungtynėms, dėl skirtingo futbolo? Juk kai kuriose komandose buvo žaidžiamas greitesnis, techniškesnis futbolas. Kitoks temperamentas...
Žinoma. Patys matydavome, kad skiriasi žaidimo suvokimas. Anksčiau sakydavo, kad pas mus futbolo filosofija vadovaujasi principu: „Bėgiok“. Nebūdavo jokio braižo, visi puldavo, visi gindavosi.
Už ribų tekdavo reaguoti į viską greičiau, nes ir žaidėjai mintį aikštėje audė kur kas geriau, buvo techniškesni, dažniau žaisdavo vienas prieš vieną. Nepamirškime, kad ir aikštės kokybė būdavo kita.
- Kokios mintys kyla stebint šių laikų teisėjus? Kokius skirtumus tarp savo kartos ir dabartinių kolegų įžvelgiate?
- Pirmiausia tai reikia turėti galvoje, jog tai buvo visai kitokia karta. Žmonės augo sunkiau, sunkiau skynėsi kelią į gyvenimą. Tai tikrai turėjo įtakos.
Anksčiau į aikštę eidavai pasitempęs. Susišukuodavau, plaukus pasitepdavai. Rimta apranga. Pamenu, kad patiems reikėdavo pirkti aprangas.
Aš kariškių parduotuvėje pirkdavau. Nuplėšdavau antpečius, o žmona perdažydavo į juodą spalvą. Tada tais vienais marškiniais ir vilkėdavau. O dabar į rungtynes atsineša po penkis skirtingų spalvų komplektus.
Dabar pas mus yra tokių teisėjų, kurie į mačą atvyksta atrodydami lyg bomžai. Neminėsiu pavardžių, tačiau būna, kad pasirodo aikštėje neplautais, netvarkingais plaukais. Nesuprantu tokių dalykų.
- Tai – įvaizdis, o kokie darbo ypatumo skirtumai?
- Anksčiau būdavo didžiulis atsidavimas. Turėjome rimtesnį požiūrį. Būdavo stengiesi į viską reaguoti kuo objektyviau, siekdavai, kad tik viskas gražiai baigtųsi, mačas nebūtų stabdomas, vyktų sklandžiai ir gražiai.
Kai buvo rungtynių inspektorius, tai ne kartą dėstydamas kartodavau: „Meistriškumas yra paprastume“. Neskirstydavau rungtynių pagal lygį. Vietinės pirmenybės man prilygo stipriausiems SSRS mačams. Visada savęs atiduodavau tiek pat.
Dabar jeigu vyksta rungtynės, kur kovoja silpnos komandos, teisėjas beveik neišeina iš vidurio rato. Mūsų kartoje taip nebūdavo. Buvome pareigingesni. Dabar netgi teisėjas gali prieštarauti inspektoriui, jog jis parašė blogą pažymį. Anksčiau net į galvą neateidavo tokie dalykai. Juk pats esu patyręs neteisybę, tačiau vėl pakilau.
Blogiausia, jog būna karksi tada, kai prisidirbę būna. Pridirbai – tylėk, o dabar ateina į susirinkimus ir sako: „Inspektorius mane neteisingai įvertino. Čia prisigalvojo visko“. Kas jau kas, bet teisėjai turėtų tylėti.
Kai aš dirbdavau inspektoriumi, ateidavau pasikalbėti su komandų treneriais, vadovais. Susitardavome, kad jeigu yra priekaištų, tai nepultų šaukti ir rėkauti, o man pasakytų.
- Ar dirbdamas rungtynių inspektoriumi griežtai prižiūrėdavote karjeros laiptais kylančius teisėjus?
Žinoma. Aš net darydavau taip: paskiriu teisėja rungtynėms, tada su kolegijos pirmininku suderinu, jog atvažiuosiu niekam nematant ir stebėsiu, kaip tas teisėjas dirba. Atvažiuodavau į prasidėjusias rungtynes, pastatydavau toliau automobilį, pats atokiau už medžio pasislėpdavau ir žymėdavausi, kas gerai, o kas blogai.
Jeigu žaidėjas norėdavo teisėjauti A lygoje, turėdavau jį rimtai patikrinti. Už medžio pasislėpęs stebėdavau mačą, o tada į antrąjį kėlinį ateidavau taip, kad matytųsi, jog esu. Pamenu buvo taip, kad pirmajame kėlinyje buvo gėda žiūrėti, o antrajame – viskas labai gerai. Kažkas negerai reiškia, jeigu dirba tik man atvykus.
Tada pranešdavau pirmininkui, jog tokiu teisėju pasitikėti negalima. Viskas. Ir dabar turėtų taip būti. Nereik dirbtinai kišti kandidatų, o reikia juos patikrinti.
Galbūt sakys daugelis, jog tai pasenusi sistema, tačiau kodėl negalima taip patikrinti?
O žinote, kas blogiausia? Kada jauniams vaikams trukdo žaisti ir sukčiauja. Ateidavo treneriai su ašaromis akyse ir sakydavo, jog sugadino rungtynes teisėjas.
Būdavo ateina vienas, ateina kitas, o tada tam teisėjui kelias į A lygą būdavo užkirstas. Ir mūsų laikais būdavo tokių sukčių, tačiau jiems nepavykdavo prasimušti.
- Minėjote, jog sutardavote su treneriais, galėdavote nuraminti net ir karštakošiškiausius. Ar taip buvo ir su buvusiu Klaipėdos „Atlanto“ treneriu, pagarsėjusiu dažnomis muštynėmis, Vaciu Lekevičiumi?
- Taip. Ateidavau ir sakydavau: „Vacy, juk tu mane gerbi. Aš tave. Kartu žaidėme sportavome. Jeigu turėsi pretenzijų teisėjų adresu – kreipkis į mane. Aš tada jiems perduosiu ir velnių duosiu“. Taip ir išspręsdavome problemas.
Anksčiau ir Kęstas Latoža mėgdavo šakotis. Pasikalbėdavome, paprašydavau, kad patys išsiaiškintume problemas, o ne gadintume rungtynes.
Man didžiausias malonumas būdavo tada, kai prieidavo treneris ir padėkodavo, ar už teisėjavimą, ar inspektoriavimą. Tada aš stebimiems teisėjams perduodavau gerą žodį.
Aš mokėdavau nuteikti trenerius. Turėjau autoritetą, todėl jie manęs klausydavo. Per mano rungtynes V. Lekevičius nėra nieko blogo padaręs. Per savo karjerą esu daug matęs, todėl žinodavau, kaip kalbėtis su kiekvienu.
Nesupraskite neteisingai, tačiau esu pabučiavęs teisėją, nes jis puikiai atliko savo darbą. Tada buvo sunkių situacijų, tačiau visos jos buvo išspręstos teisingai.
- Šiemet Europos futbolo čempionato metu vėl buvo prisiminta vartų linijos technologijos problema. Šįkart aikštėje buvo penki teisėjai. Du iš jų prižiūrėjo vartų liniją, tačiau net ir tada neišvengta skandalo – nebuvo įskaitytas ukrainiečio Marko Devičiaus įvartis, nors Johnas Terry kamuolį „ištraukė“ jam kirtus vartų liniją. Ką manote apie naująsias technologijas, patobulinimus?
- Man nenormaliai atrodo tas teisėjas, kuris laksto ir stebi liniją. Pasilenkia taip žemai, kad susidaro įspūdis, jog adata krenta į šiaudų krūvą. Juk tai kamuolys.
Be to, M. Devičiaus įvarčio tas teisėjas neužfiksavo. Papildomi teisėjai tai tik papildomos burnos. Daugiau pinigų išleidi, ir tiek. Žinoma, jie turi ten kažkokius metodinius judesius, tačiau velniškai negražiai žiūrisi. Jie ten bėgioja ir maišosi vartininkui. Kai šis nori išspirti laisvą smūgį, tai dar jam reik dairytis atgal, jog į teisėją neatsitrenktų.
Juk tam yra paprasti teisėjai, jų asistentai.
Be to, šioje situacijoje reikėjo stebėti atraminę J. Terry koją. Jeigu ji prie pat linijos, o kamuolį jis išmušė kita koja, padaręs lanką tinklo link, tai logiška, kad kamuolys turėjo kirsti vartų liniją.
Galima dirbti ir be detektorių asistentų vėliavėlėse. Juk aikštės teisėjas turi nuolat dirstelti į kolegą, o ne laukti kompiuterinio signalo.
- Ar neatsibodo futbolas? Dar jį žiūrite?
Žinoma. Per televizorių galiu pamatyti daugybę lygų, o netoli namų vyksta Vilniaus apskrities futbolo federacijos (VAFF) varžybos, tai ten dažnai nueinu.
Turiu tokį vieną pastebėjimą, kuris nuvilia - nemokame apeiti varžovo. Jeigu atvirai, tai dabar net sienele futbolininkai deramai nesužaidžia.
R. Juškos gyvenimo faktai
Gimė 1942 metų sausio 2 dieną, Kvedarnoje. Neoficialiai R. Juška gimęs gruodžio 26-ąją.
Žaidėjo karjera.
Vilniaus „Žalgiris“ (1962-1965 m.)
Lvovo SKA (1966).
Maskvos CSKA (1976)
Charkovo „Metalist” (1967-1969)
Vilniaus „Žalgiris“ (1970-1971)
Vilniaus “Pažanga“ (1971-1973)
1967 metais pripažintas SSRS sporto profesionalu.
1970 metais išrinktas geriausiu Lietuvos futbolininku, o po metų tapo Lietuvos čempionu.
Teisėjo karjera.
R. Juška per teisėjo karjerą vadovavo 130 SSRS čempionato rungtynių. Dirbo trijuose SSRS taurės finaluose bei penkiuose Lietuvos taurės finaluose.
1983 metais jam buvo suteikta tarptautinio teisėjo kategorija. Tais pačiais metais R. Juška buvo išrinktas geriausiu SSRS futbolo teisėju, o po metų dirbo Europos futbolo čempionato finaliniame etape.
R. Juška dirbo 1980 Maskvos olimpinėse žaidynėse, Europos čempionato atrankos varžybose. 1980 ir 1983 metais jis teisėjavo Europos čempionų taurės turnyre, o per 1981-1984 metų laikotarpį vadovavo šešiems UEFA taurės mačams, tarp kurių – 2 pusfinaliai.
Lietuvis taip pat dirbo pasaulio jaunimo čempionato turnyre, vadovavo 1984 metų Europos jaunimo čempionato finale. Tais pačiais metais Europos čempionate vadovavo Portugalijos ir VFR rungtynėms.
Teisėjo karjerą baigė 1989 metais.
Kita veikla:
1972-1976 metais dirbo Vilniaus futbolo mokyklos treneriu.
1977-1986 m. - „Nemuno“ sporto draugijos instruktorius.
1986-1992 m. - „Žalgirio“ draugijos instruktorius.
1995-2000 m. - Lietuvos futbolo teisėjų asociacijos pirmininkas.
1990-2011 m. - Lietuvos futbolo teisėjų inspektorius.
