- Kalbama, kad jūs su džiaugsmu priėmėte žinią, kad prie „Barcelona“ vairo Josepą Guardiolą pakeis Titas Vilanova. Tai tiesa?
- Titą pažįstu nuo vaikystės, būtent jis man suteikė poziciją pagrindinėje jaunimo komandos sudėtyje. Pastaruosius penkis metus jis dirbo kartu su Guardiola, todėl turėtų puikiai susitvarkyti su savo naujomis pareigomis. Tai atviras ir malonus žmogus, sugebantis tiesiai į akis pasakyti, ką galvoja. Man tai patinka.
- Jūsų žaidimo stilius – unikalus. Tai yra treniruočių rezultatas?
- Jeigu atvirai, net nežinau. Mano manymu, aš nuo vaikystės taip žaidžiu.
- Daugelis stebisi, kad suaugusiųjų futbole jūs žaidžiate lygiai taip pat kaip tais laikais, kai žaisdavote su keturiolikmečiais berniukais.
- Pritariu, mano manieros beveik nepakito, nors daugelio dalykų teko mokytis iš naujo. Man labai pasisekė, kad būdamas trylikos patekau į „Barcelona“ mokyklą ir dirbau pagal jos metodiką. Žinote, vakar mačiau septynmečių treniruotę – jie žaidžia taip pat kaip ir mes. Tai nuostabu: nuo mažumės juos moko valdyti kamuolį, taktikos. Tokio požiūrio į futbolą nėra visame pasaulyje.
- Tačiau sklando kalbos, kad jūsų niekas net nesistengė išmokyti kažko naujo...
- Gal ir bandė, tačiau aš pats to neprisimenu. „Barcelona“ filosofija – žaidimas vienu lietimu, daug perdavimų. Iš pradžių su niekuo nenorėjau dalintis kamuoliu. Galų gale, mane paliko ramybėje. Po kurio laiko pats suaugau ir išmokau perdavinėti kamuolį.
- Varžovai sako, kad jūsų neįmanoma išversti iš kojų.
- Ši paslaptis taip pat slypi kažkur vaikystėje. Niekada nemėgau „nardyti“, visada norėjau su kamuoliu nubėgti iki galutinio tikslo.
- Ne kartą esate sakęs, kad komandiniai trofėjai jums yra kur kas svarbesni už asmeninius. Koks yra jūsų karjeros tikslas?
- Iš tiesų, komandos pasiekimai man yra labai svarbūs. Bet visi puikiai suprantame, kad svarbiausia gyvenime – būti geru žmogumi. Tai yra kur kas svarbiau negu tapti geriausiu pasaulio futbolininku. Noriu, kad visi mane prisimintų tik geruoju. Mušti įvarčius – nuostabus jausmas, tačiau palaikyti gerus santykius su komandos draugais – ne mažiau svarbu.
- Nejaugi jūsų neįkvepia perspektyva ketvirtą kartą gauti „Auksinio kamuolio“ apdovanojimą?
- Nesupraskite manęs neteisingai: vertinu apdovanojimus. Esu dėkingas visiems, kurie mane įvertina. Tačiau apdovanojimai daugiau domina žurnalistus negu futbolininkus. Jūs nuolat klausinėjate: kas stipresnis? O kaip galima atsakyti į tokį klausimą? Futbole viskas labai paprasta – be komandos draugų nieko nebūtų. Nei titulų, nei individualių prizų.
- Svajojate triumfuoti pasaulio čempionate Brazilijoje?
- Tai būtų nuostabu: ir man, ir visai Argentinai pergalė pasaulio čempionate reikštų labai daug.
- Prisipažinkite, kas jus priverčia liūdėti?
- Nekenčiu pralaimėti. O už futbolo stadionų man graudu darosi, kai matau skurdą. Apie jį žinau ne tik iš nuogirdų: mano šalyje tai yra labai skaudi tema. Pas daugelį jaunų argentiniečių nėra kito pasirinkimo – privalai eiti į gatvę arba grieniesi bet kokio mažai apmokamo darbo.
- O atrodo, kad futbolininkai apie tokius dalykus negalvoja.
- Nejuokaukite. Nejaugi galima nekreipti dėmesio į tokius dalykus? Mums, futbolininkams, labai pasisekė. Man niekada nieko netrūko. Vienintelis dalykas – pasiilgdavau mamos, kai persikėliau į Barseloną. Tačiau suprantu, kad daugelio žmonių gyvenimas yra kur kas sudėtingesnis negu buvo manasis.
- Netrukus pats tapsite tėčiu. Į pasaulį žiūrite naujomis akimis?
- Žinoma, spalvos šiek tiek pasikeičia. Tenka galvoti ne apie save, o apie savo vaiką. Tiesiog noriu, kad jo gyvenime nebūtų problemų.