Mūsų šalis legionieriui artima ne tik dėl sėkmingo žaidimo aikštėje.
Prieš keletą metų vedęs lietuvę Simoną, dabar kartu su ja augina beveik dvejų metų sūnų ir neretai pagalvoja, kad baigęs profesionalo karjerą norėtų likti čia gyventi.
Puolėjas 2007 m. tapo vieninteliu ne lietuviu, laimėjusiu geriausio Lietuvoje žaidžiančio futbolininko apdovanojimą. R. Ledesma taip pat du kartus tapo Lietuvos čempionu (2006 ir 2007 m. su „Kaunu“), Lietuvos taurės laimėtoju (2007 m. su „Kaunu“), 2008 m. rezultatyviausiu A lygos žaidėju (14 įvarčių).
Po sėkmingo pasirodymo Kauno klube brazilas buvo keliems sezonams išvykęs į Baltarusiją, o šiemet vėl atstovauja Lietuvos klubui.
Neseniai legionieriaus apdovanojimų kolekciją papildė geriausio A lygos liepos ir rugpjūčio mėnesių žaidėjo prizas.
- Lietuvoje su pertraukomis esate nuo 2006-ųjų. Kuris sezonas jums buvo įsimintiniausias?
- Visi sezonai man buvo geri. 2007 m. kartu su „Kauno“ ekipa iškovojome Lietuvos futbolo Čempionų taurę, buvau išrinktas geriausiu Lietuvos žaidėju. Tiesa, man taip pat patiko ir Baltarusijoje – čia žaidžiau nuo 2009 iki 2011 metų. Visi sezonai, manau, buvo neblogi. Atidaviau visas jėgas ir tiesiog stengiausi būti geras žaidėjas.
- Kiek metų dar ketinate žaisti futbolą? Kokių sau išsikeltų tikslų dar nespėjote įgyvendinti?
- Viską lemia sveikata. Žaisiu tiek, kiek ji man leis – iki 40 ar 38 metų, tačiau dabar apie tai negalvoju. Kokių tikslų nespėjau įgyvendinti? Tikiuosi, kad dar turėsiu galimybę rungtyniauti geresnėje Europos lygoje. Tokioje, kurioje futbolo varžybas stebi daugiau sirgalių nei Lietuvoje. Laukiu tų laikų ir tikiuosi, kad jie ateis. Jei ir toliau žaisiu taip, kaip tai darau dabar, vieną dieną, manau, atsiras galimybė jėgas išbandyti UEFA Čempionų lygoje.
- Ar pakito, jūsų nuomone, per tą laiką, kai esate Lietuvoje, mūsų šalies futbolo lygis?
- Lietuvos futbolo padėtis buvo geresnė tada, kai žaidžiau Kaune – žmonėms žaidimas patiko labiau ir į stadionus rinkosi daugiau sirgalių. Dabar viskas pasikeitė. Manau, žmonės, suinteresuoti futbolo populiarumo kėlimu, turėtų daugiau dėmesio skirti reklamai ir, norėdami į stadioną pritraukti daugiau sirgalių, turėtų atpiginti bilietus.
- Brangūs bilietai?
- Žinoma, mums, žaidėjams, ne, tačiau kalbu apie dirbančius, šeimas turinčius žmones. Pavyzdžiui, vienas bilietas – dešimt litų, keturi šeimos nariai – jau 40 litų. Už tuos pinigus gali nueiti į krepšinio varžybas „Žalgiris“–„Lietuvos rytas“. Nežinau, ar aš teisus, tačiau tokia mano nuomonė.
- O pats stebite „Žalgirio“ ir „Lietuvos ryto“ dvikovas?
- Taip. Gyvenu Kaune, kai turiu laisvo laiko, visada einu pasižiūrėti, kaip rungtyniauja „Žalgiris“. Turiu keletą čia žaidžiančių draugų ir, kai tik galiu, ateinu jų palaikyti. Gyvendamas Brazilijoje krepšiniu nesidomėjau, tačiau atvykęs į Lietuvą pamėgau šią sporto šaką.
- Dažnai tenka pastebėti, kad partneriai nepasinaudoja jūsų suteiktomis galimybėmis, o jūs supykstate. Aš teisi?
- Visą laiką stebiu žaidimą, matau, kas dedasi aikštėje. Nežiūriu, koks žaidėjas yra konkrečioje vietoje, tačiau žinau, kokioje pozicijoje jis turėtų būti. Žinoma, kartais žaisdamas šiek tiek susinervinu, tačiau tik tą akimirką (šypsosi).
- Neseniai buvote išrinktas geriausiu A lygos liepos ir rugpjūčio mėnesių žaidėju. Ką jums reiškia toks įvertinimas?
- Žinoma, būti taip įvertintam yra malonu ir aš džiaugiuosi, tačiau mane įvertino tik dėka komandos narių. Juk jie man padėjo įmušti įvarčius atlikdami rezultatyvius perdavimus. Visada stengiuosi žaisti gerai ir šio įvertinimo nesureikšminu, nes visų pirma galvoju apie komandą.
- Baigęs karjerą planuojate likti gyventi Lietuvoje?
- Kol kas esu čia, tačiau niekada nežinai, kas gali nutikti. Žinoma, mano žmona, sūnus yra iš čia, jiems Lietuvoje gerai – šalia šeima, draugai. Aš Lietuvoje taip pat jaučiuosi kaip namuose. Šiuo metu man atrodo, kad baigęs futbolo karjerą norėčiau likti gyventi čia, ką nors daryti su sportu, tačiau kaip bus, nežinia.
- Niekada nekilo minčių išsivežti šeimą į Braziliją?
- Mano žmona lankėsi Brazilijoje praėjusiais metais, tačiau išvažiuoti visam laikui kol kas planų nėra. Jai pritapti Brazilijoje, manau, būtų gerokai sudėtingiau, nei man tą patį padaryti Lietuvoje. Čia gyvenu jau ilgai, tačiau niekas nežino, galbūt vieną dieną teks kraustytis į Braziliją.
- Kaip susipažinote su Simona?
- Žaidžiau Lietuvoje ir susipažinome. Kaip visi normalūs žmonės – bare, mano nuomone, pažintis nebuvo kuo nors ypatinga. Pradėjome susitikinėti, o vėliau nusprendėme būti drauge. Kai rungtyniavau Baltarusijoje, pasipiršau jai. Simona sutiko (juokiasi).
- Kada ir kaip supratote, kad futbolas – jūsų pašaukimas? Esate iš sportininkų šeimos?
- Futbolas – tai mano gyvenimas. Nesakau, kad jis yra „viskas“, nes „viskas“ yra mano šeima, tačiau futbolas taip pat labai svarbus. Tai supratau dar būdamas vaikas. Mano šeima visada mane skatino sportuoti. Tėvas taip pat žaidė, tačiau nebuvo profesionalas. Jis buvo geras futbolininkas, tad tikriausiai dėl to ir aš žaidžiu neblogai. Tiesa, nemėgstu kalbėti apie save, leidžiu tai daryti kitiems žmonėms.
Futbolas Brazilijoje – sportas numeris vienas, o futbolo kamuolys, kai berniukas kiek paauga, – pirmoji dovana. Manau, ten visi pakvaišę dėl futbolo.
- Minėjote, kad Lietuvoje į futbolo rungtynes susirenka mažai sirgalių. Kaip manote dėl ko?
Nežinau, ar tai priklauso tik nuo pinigų, kaip minėjau anksčiau, tačiau bilietų kainos taip pat svarus veiksnys, lemiantis mažą žiūrovų skaičių. Reikėtų rengti didesnius futbolo renginius, rodyti daugiau reklamos per televiziją, dalyti kvietimus, užsiimti rinkodara. Nežinau, kodėl niekas to nedaro, aš taip pat to klausiu atsakingų žmonių (šypsosi). Juo labiau kad tą padaryti nėra sunku. Jeigu nori būti geras klubas, tokius dalykus privalai daryti. Europos futbolo klubai darosi sau labai gerą reklamą.
- O ar norėtumėte, kad jūsų sūnus žaistų futbolą Lietuvoje?
- Mano sūnui – beveik dveji. Jam futbolas jau patinka, kartais jį žiūri per televiziją, kartais prašo parodyti vaizdo įrašų per kompiuterį. Jis, žinoma, dar daug nesupranta, bet jau pradeda mėgti šią sporto šaką. Nežinau, ar norėčiau, kad mano vaikas žaistų futbolą Lietuvoje, bet tikrai norėčiau, kad jis rungtyniautų gerame čempionate. Tiesa, aš niekada nedarysiu spaudimo dėl to, tegu jis pats pasirenka, kuo nori būti ir ką nori daryti.
- Jis jau supranta, kad tėvelį čia visi atpažįsta?
- Žinoma. Kartais žmona jam parodo mane per televizorių. Jis sako, kad čia tėvelis. Aš laimingas. Jis – mano sūnus, mano kraujas, todėl džiaugiuosi dėl visko, ką jis daro. Tai labai svarbu ir reikšminga.
- Ar dažnai tenka dalyti autografus arba fotografuotis su sirgaliais? Mėgstate tai?
- Žinote, žmonės čia futbolu nesidomi taip, kaip krepšiniu, tačiau kartais visko nutinka. Man tai nėra problema. Kai vaikas ateina ir paprašo su manimi nusifotografuoti, aš džiaugiuosi, kad jam patinka mano darbas. Vadinasi, jį atlieku gerai.
- Kokia veikla mėgstate užsiimti laisvalaikiu?
- Stengiuosi būti su šeima, eiti pasivaikščioti, pavakarieniauti restorane ir tiesiog mėgautis laiku su žmona ir sūnumi. Gyvenu Kaune, treniruojuosi Marijampolėje ir čia praleidžiu daug laiko. Grįžęs namo visą laiką stengiuosi būti su šeima.
- Kokia yra jūsų dienotvarkė?
- Važiuoju į treniruotę, grįžtu namo, einu kur nors pasivaikščioti su šeima. Nieko labai ypatinga nedarau. Kai turiu daugiau laisvo laiko, važiuoju atsipalaiduoti į Druskininkus ar Palangą.
- Nesuklysiu sakydama, kad jums patinka Lietuva? Minėjote tai ne viename interviu...
- Žinoma, man čia patinka. Jei būtų kitaip, negyvenčiau Lietuvoje. Čia mano šeima, visas mano gyvenimas. Jaučiuosi gerai ir tai, manau, svarbiausia.
- O koks dalykas Lietuvoje jus labiausiai erzina?
- Negaliu sakyti. Jei pasakysiu, kai kuriems žmonėms tai gali nepatikti (juokiasi).
- Ką manote apie lietuviškus orus?
- Iš pradžių, be abejonių, buvo sudėtinga, tačiau dabar jau viskas gerai. Žinoma, vasara man labiau patinka. Buvo labai sunku, kai pirmą kartą visur aplink pamačiau vien tik baltą spalvą. Norėjau susipakuoti daiktus ir grįžti į Braziliją. Aišku, po truputį pripratau ir dabar viskas gerai (juokiasi).
- Ar mėgstate lietuviškus patiekalus?
- Taip. Mano nuomone, aš valgau viską. Mėgstu itališką maistą – makaronus, lakštinius, kartais valgau cepelinus ar šaltibarščius. Tačiau lietuviškais patiekalais mėgaujuosi ne per dažnai.
- O lietuviškais alkoholiniais gėrimais?
- Apie tai, manau, geriau nekalbėti. Esu sportininkas ir stengiuosi visada būti geros formos. Stengiuosi gyventi sveikai. Jei taip darau, vadinasi, galiu žaisti gerai.
- Galbūt žmoną išmokėte gaminti braziliškų patiekalų?
- Kai kurie lietuviški patiekalai panašūs į braziliškus, nėra labai didelio skirtumo. Be to, jei ko nors noriu, nematau problemos pasigaminti pats.
- Kalbate lietuviškai. Buvo sunku išmokti kalbą?
- Lietuviškai pradėjau kalbėti turbūt po pusantrų čia praleistų metų, tačiau kai kurių žodžių nežinau iki šiol. Suprantu viską, tačiau pasakyti, kalbėti sudėtinga. Reikia praktikos. Dabar kasdien kalbu lietuviškai ir, manau, tai svarbu.
- O ar mokate lietuviškai keiktis?
- Na, šių dalykų išmokstama pirmiausia. Iš pradžių išmokstame blogų žodžių, vėliau – kitų. Ar dažnai keikiuosi? Na, kartais... kai esu supykęs (juokiasi).
- Ar stebite, kaip sekasi Lietuvos rinktinei pasaulio futbolo čempionato atrankoje?
- Nežiūriu rungtynių, tačiau žinau rezultatus, klausausi, ką apie tai kalba žmonės. Visi pažįsta Lietuvos rinktinę, jos žaidėjus. Manau, jei jie nori žaisti pasaulio čempionate, turi žaisti gerai.
- Kuris Lietuvos futbolininkas jums labiausiai imponuoja?
- Šiuo metu man patinka Deividas Šemberas. Jis patyręs ir techniškas žaidėjas. Man patinka tai, kaip jis žaidžia.
- O Brazilijos?
- Nežinau, yra daug brazilų, kurių žaidimas man patinka. Negaliu išskirti vieno.
