Praėjusį mėnesį klubo prezidentas Sandro Roselli buvo vienas iš pusantro milijono Barselonos gatvėse susirinkusių protestuotojų, kurie šventė Katalonijos globėjo šv.Jurgio (kataloniškai – Sant Jordi) dieną.
Šios akcijos tikslas – išreikšti politinės ir finansinės laisvės siekį. Dauguma demonstracijos dalyvių, tarp jų ir regioninės partijos atstovai – renginio organizatoriai, reiškė savo nuomonę dėl visiško atsiskyrimo nuo likusios Ispanijos.
Tačiau dalyvaudamas proteste kaip fizinis asmuo, o ne kaip stambaus verslo atstovas, „Barcelona” prezidentas buvo priverstas suvokti, kad ilgiau išlaikyti klubą neutralų politiniame gyvenime nebesugebės. Ar „Barca” – taip populiariai aistruolių vadinamas garsusis klubas – taps ir politiniu įrankiu?
Persekiojo ir žaidėjus
Komandos aistruoliams, kurie per futbolo rungtynes atvirai reiškė norą siekti nepriklausomybės, jis pareiškė, kad „Barca” palaikys daugumos katalonų nuomonę.
Toks įsitraukimas į politiką, savaime suprantama, neturėtų būti futbolo klubo, kuris tapo politiniu ir kultūriniu šalies simboliu, tikslas.
Klubo įkūrimas XX amžiaus pradžioje sutapo su Ispanijos imperijos griūtimi ir Barselonos atgimimu – miestas tapo vienu moderniausių Europoje.
O visi „Barca” laimėjimai tapo Katalonijos pasididžiavimu ir būdu išreikšti žmogaus teises. Valdant diktatoriui generolui Primo de Riverai 1920 metais ir įsigalėjus Francisco Franco diktatūrai klubas tapo galinga moraline paspirtimi Ispanijos gyventojams.
„Barca” istorija slepia siaubingus žaidėjų persekiojimus, klubo prezidento Josepo Sunyolo nužudymą F.Franco paliepimu Ispanijos pilietinio karo metu.
Klubas skleidė ir vertybes
Bet yra ir šviesioji pusė: ryškiai matomi ir komandos nuopelnai siekiant demokratijos.
„Barcelona” aistruoliai dievina pasakojimą, kaip legendinis komandos žaidėjas ir vadybininkas Johanas Cruyffas viešai pasipriešino F.Franco norui savo sūnui duoti Jordi vardą.
Beje, šiuo vardu J.Cruyffas pavadino savo sūnų. „Barca” sirgaliai, žinoma, neprieštaravo.
Futbolo komandos šūkis „Daugiau nei klubas” rodo ne tik „Barca” vietą savo kultūrą dievinančių katalonų širdyse, bet ir norą skleisti svarbesnes vertybes nei partizaniniai ar nacionalistiniai interesai.
Tačiau būtent kova už savo tautos nepriklausomybę svarbiais momentais suteikė „Barcelona” futbolo klubui aistros siekiant demokratijos plėtros Ispanijoje.
Po F.Franco mirties 1975 metais „Barca” vadovai aplankė ištremtą Katalonijos nacionalistų lyderį Josepą Taradellą ir įkalbėjo jį sugrįžti ir formuoti dalį naujos regioninės vyriausybės, paremtos konstitucinės Ispanijos monarchijos pagrindu.
1977 metais sugrįžęs į Kataloniją J.Taradellas sulaukė audringo žmonių sutikimo Barselonos „Camp Nou” stadione.
„Visa Katalonija kovojo už laisvę, kurią mes pagaliau pasiekėme. Esu įsitikinęs, kad jūs išliksite ištikimi Katalonijai ir sukursite turtingą, stiprią ir laisvą šalį. Tegyvuoja „Barca”! Tegyvuoja Katalonija!” – pritariamai ošiant miniai sušuko J.Taradellas. Tąsyk stadione susirinkę žmonės dar ilgai nepamirš šios kalbos.
Rūpi verslas ir sportas
Vis dėlto atrodo, kad po trisdešimt penkerių metų „Barcelona” politika bus neišvengiamai susijusi su nesutarimais, susijusiais su Katalonijos konstituciniu statusu.
Šiandien „Barca” yra visame pasaulyje žinomas prekės ženklas. Jam nesvarbios siauros politinės, kultūrinės, socialinės ir provincines pažiūros organizacijos viduje ne tik dėl komandos aistruolių, bet ir dėl savo žaidėjų bei rėmėjų interesų.
Pagrindiniai Klubo finansiniai šaltiniai nėra susiję su Katalonija – jį remia tokie milžinai, kaip „Qatar Foundation”, „Nike”, o televizijos teises komanda dalijasi kartu su Madrido „Real” klubu.
Futbolo talentų „gamykla” – „La Masia”, kurioje išauga puikūs žaidėjai, nėra nacionalinė institucija.
Tai sporto mokykla, kurioje mokosi perspektyviausi pasaulio futbolo žaidėjai ir kurioje geras elgesys, tolerancija ir komandinis žaidimas, o ne politinės ir separatistinės dogmos yra pagrindinės vertybės.
Nemažai „Barca” sirgalių gyvena Madride ir Andalūzijoje, kur dauguma gyventojų visiškai nenori, kad Katalonija atsiskirtų nuo likusios Ispanijos.
Negana to, „Barca” sirgalių armiją visame pasaulyje užsitikrino ne dėl politinių pažiūrų, o dėl komandinio žaidimo stiliaus ir daugybės laimėjimų.
Keli pagrindiniai komandos žaidėjai, tokie kaip Pique, Xavi, Puyolis, yra gimę Katalonijoje ir turi teisę mojuoti jos vėliava, tačiau jie mėgaujasi būdami Vicente del Bosque vadovaujamos Ispanijos rinktinės nariai.
„Barcelona” komandoje žaidžiantys ne Katalonijoje gimę sportininkai Lionelis Messi, Andresas Iniesta, Pedro ir Davidas Villa taip pat džiaugiasi dabartine situacija. L.Messi yra argentinietis, tačiau visi kiti yra ispanai, gimę už Katalonijos ribų.
Skaldymas būtų klaida?
Vis dėlto regiono atsiskyrimo nuo Ispanijos klausimas – jau nebe fantazija, o labai reali galimybė. Ypač jei katalonai tai patvirtins visuotiniame referendume. O kas tuomet laukia „Barca”?
Viena galima Katalonijos nepriklausomybės pasekmė – kad komanda gali žaisti Katalonijos, o ne Ispanijos lygoje, kaip jau yra buvę Ispanijos pilietinio karo metais.
Tokiu atveju katalonų sportininkai paliktų Ispanijos rinktinę ir sudarytų savo šalies komandą.
Į klausimą, ar tai būtų naudinga „Barca” ir tuo labiau jos aistruoliams, lieka neatsakyta.
Kol kas Barselonos komandos vadovų nuomonė yra kitokia. Praėjusių metų lapkričio mėnesį vykusiame futbolo komandų vadovų susirinkime Kataro sostinėje Dohoje pasiūlyta nuo 2014-ųjų kurti naują Europos lygą.
Jeigu UEFA nesutiks su didžiųjų klubų noru dalyvauti mažesnėje nacionalinėje, bet aukštesnio lygio žemyno lygoje, kurioje rungtynių televizijos transliacijos aprėptų visą pasaulį, grės skilimas.
Tačiau V.del Bosque, Ispanijos rinktinės vyriausiasis treneris, įsitikinęs, kad skaldyti Ispanijos nacionalinę lygą, kurioje žaidžia dauguma rinktinės atletų, būtų didelė klaida.
Treneris taip pat mano, kad ypač Anglijos klubų sirgaliai priešintųsi superlygos kūrimui.
V.del Bosque nuomone, svarbiau plėsti Ispanijos lygos rungtynių televizijos transliacijų žemėlapį, nors yra įsitikinęs, kad tiek „Barca”, tiek Madrido „Real” klubai yra patenkinti dabartinėmis sąlygomis.
„Nebus gerai, jeigu ateityje dominuos tik du klubai, bet pakeisti sistemą sudėtinga. „Real” ir „Barcelona” yra itin galingos komandos”, – teigė V.del Bosque.
Politikai tarė „ne”
Tuo metu visi, kurie tikėjosi, jog Josepas Pepas Guardiola – žmogus, subūręs stipriausią futbolo komandą visame pasaulyje, iškels savo kandidatūrą Katalonijos prezidento rinkimuose, lieka nusivylę – jis nusprendė nelįsti į „verdantį politikos katilą”.
P.Guardiola, buvęs legendinio klubo treneris, dabar gyvena Niujorke, kur jo vaikai lanko mokyklą, o jis mėgaujasi ramiais pasivaikščiojimais didmiesčio gatvėmis.
Praėjusiais metais, dar būdamas „Barcelona” treneris, P.Guardiola buvo pirmas sportininkas, pakviestas kreiptis į Katalonijos parlamentą, kur jis gavo aukščiausią regiono apdovanojimą už profesionalų darbą ir atsidavimą Katalonijai.
Jo kalba buvo trumpa, tačiau aiški ir pagerbta ne tik tarp Katalonijos piliečių, bet ir priešininkų komandų aistruolių.
Kreipdamasis į politikus jis teigė, kad gyvenime yra labai svarbu viską, net ir iš pirmo žvilgsnio nesvarbius dalykus, daryti su aistra.
Jis pabrėžė, jog pagrindinė aistra jo gyvenime ne politika, o futbolas ir viskas, kas su juo susiję.
Tai, kad P.Guardiolos kalba buvo pagrįsta jo patirtimi, įgyta žaidžiant ir treniruojant „Barcelona”, kad jis į politikus kreipėsi katalonų kalba ir nustojo tikėti nepriklausomos Katalonijos ateitimi, sulaukė įvairių pasaulio futbolo žvaigždžių komentarų.
„Barcelona” komandoje užkoduotas politinis, kultūrinis ir socialinis identitetas.
P.Guardiola, kaip ir S.Roselli, yra įsitikinęs, kad asmeninių politinių nusistatymų negalima painioti su futbolu.
Tačiau kasmet „Barcelona” sulaukia vis didesnio nacionalinio spaudimo iš Katalonijos politikų ir piliečių, kuris gali pakenkti pasauliniam klubo populiarumui.
Ar pavyks atsilaikyti tokiam spaudimui?
Katalonus piktina kalbos įstatymas
Pačiame ginčų įkarštyje dėl nepriklausomybės tarp Ispanijos ir Katalonijos ispanai dar labiau kursto ugnį. Pirmadienį Ispanijos švietimo ministras Jose Ignasio Wertas paskelbė nuosprendį katalonų kalbai kataloniškose mokyklose.
Pasak rengiamo naujojo švietimo įstatymo, Katalonijos mokyklose bus privaloma pamokas vesti ispaniškai, o katalonų kalba atsidurs net ketvirtoje vietoje – po ispanų ir dviejų užsienio kalbų.
Jau 30 metų Katalonijoje vykdoma „lingvistinės imersijos” politika, kai visi dalykai mokyklose ir universitetuose buvo dėstomi kataloniškai, tokiu būdu bus sutraiškyta žaibo greičiu.
Katalonai iškart aštriai reagavo į tokį projektą. Katalonijos patarėja švietimo klausimais Irene Rigau pareiškė, kad rengiamas švietimo įstatymas yra „ataka prieš katalonų kalbą”.
Katalonijos vyriausybės prezidentas Arturas Masas ir visi Katalonijos švietimo vadovai sutaria, kad numatytas įstatymas sugrąžintų Kataloniją į F.Franco diktatūros laikus, kai katalonų kalba buvo draudžiama ir persekiojama. Pasak Katalonijos vyriausybės, jai, o ne Madridui priklauso spręsti, kas ir kokia kalba bus dėstoma Katalonijos mokyklose. Taip, anot I.Rigau, nurodo ir Ispanijos konstitucija.
Per kelias dienas Katalonijoje buvo surinkta net šimtas tūkstančių parašų prieš Madrido rengiamą katalonų kalbai priešišką įstatymą.
Įvairios Katalonijos institucijos oficialiai pareiškė, kad joms katalonų kalba – gyvybiškai svarbi. Tarp jų ir futbolo klubas „Barcelona”, išleidęs raštą, kuriame teigia, kad katalonų kalba, kaip ir „Barcelona” futbolo klubas, yra svarbus tautos identiteto elementas.
Vienintelė išeitis, pasak katalonų intelektualų ir teisininkų, – nepaklusti įstatymui.
„Kai įstatymas prieštaraują daugumos žmonių, kuriuos šis įstatymas liečia, valiai, jo vykdymas yra labai sudėtingas”, – sakė Miquelis Angelas Essomba, Barselonos universiteto pedagogijos dėstytojas.
Pasak pedagogų, šitoks įstatymas sunaikintų katalonų kalbą per vieną mokinių kartą. Tad gruodžio 13 dieną Kataloniją vėl drebins protestas – šį sykį į gatves ginti katalonų kalbos išeis mokytojai, mokiniai ir jų tėvai.