Jo namuose Barselonoje jau švyti trys FIFA Aukso kamuoliai.
2009, 2010 ir 2011 metais triumfavęs per geriausio pasaulio futbolininko rinkimus L.Messi yra kandidatas dar kartą gauti prestižinį trofėjų.
Argentiniečio akcijos dar labiau pakilo, kai pastarąją savaitę jis pagerino barzdotą vokiečio Gerdo Müllerio rekordą.
Dar 1972 metais Miuncheno „Bayern” futbolininkas buvo įmušęs 85 įvarčius, o L.Messi 2012-aisiais jau pasižymėjo 88 kartus.
Nors nesustabdomas „Barcelona” puolėjas šiais metais vieną po kito mušė įvarčius, jis turi dar svarbesnę priežastį džiaugtis per Kalėdų šventes.
Lapkričio 2-ąją L.Messi tapo tėvu, kai jo gyvenimo draugė Antonella pagimdė poros pirmagimį Thiago.
„Vaikai gyvenime daug svarbiau už įvarčius”, – neslėpė L.Messi, kalbėdamasis su „France Football” žurnalistais.
Sausio 7-ąją Ciuriche bus paskelbta, kam atiteks 2012 metų FIFA Aukso kamuolys: L.Messi, portugalui Cristiano Ronaldo ar ispanui Andresui Iniestai.
Jeigu argentinietis ketvirtus metus paeiliui gautų šį prizą, jam tikrai netektų ilgai sukti galvos, kam šį kartą jį skirti.
– Leo, kaip jūs vertinate 2012-uosius?
– Sportiniu požiūriu jie buvo neblogi, nors mums ir nepavyko visko laimėti kaip 2011-aisiais.
Man labiau patiktų, jeigu būtume laimėję Čempionų lygą ir Ispanijos pirmenybes.
– Bet asmeniniame gyvenime 2012-ieji tikrai buvo dar geresni negu aikštėje?
– Žinote, kad aš nelabai mėgstu kalbėti apie savo privatų gyvenimą. Bet galiu patvirtinti: nugyvenau išskirtinius metus. Jie baigėsi nuostabia staigmena.
– Kada sužinojote, kad pirmąsyk tapsite tėvu?
– Tai įvyko po mačo su Chichono „Sporting”. Sėdėjau ant atsarginių suolo, nes turėjau praleisti šias rungtynes dėl geltonųjų kortelių. Kai grįžau namo, Antonella man pasakė. Tai buvo išskirtinė akimirka. Tiesiog geniali!
To vaikelio aš taip norėjau ir laukiau, kad sužinojęs šią naujieną iš džiaugsmo elgiausi lyg beprotis. Pamatę, ką išdarinėjau, jūs tikrai suabejotumėte, ar tai iš tiesų buvau aš.
– Kaip tėvystė pakeitė jūsų kasdienybę?
– Aš ilgai treniravausi su mažaisiais savo sūnėnais, kaip vynioti vystyklus. (Juokiasi.)
Akivaizdu, kad nuo pirmosios dienos viskas pasikeitė ir mano gyvenimas jau nėra toks, koks buvo anksčiau.
Jaučiu milžinišką atsakomybę, nes užauginti vaikus yra svarbiausias dalykas mūsų gyvenime.
Pirmosiomis dienomis viskas buvo skirta tik mažyliui.
Tikiuosi, jog galėsiu kartu su juo praleisti daug laiko matydamas, kaip jis auga.
– Bet futbolininko karjera jus verčia dažnai keliauti ir nebūti namie...
– Taip, bet čia man taip pat nusišypsojo laimė.
Skirtingai nuo kitų komandų, kuriose žaidėjai susirenka likus porai dienų iki rungtynių, mes taip dažnai neprivalome būti ne namuose.
Nieko nepadarysi, jog kelionės, išvykos ir treniruočių stovyklos yra mūsų profesijos dalis.
– Kai susimąstote apie 2012-ųjų varžybas, kokie prisiminimai ima viršų?
– Aš visuomet linkęs prisiminti tik gerus dalykus!
– Bet ne kartą viešai sakėte, jog tas 11 metrų baudinys, kurio neįmušėte per Čempionų lygos pusfinalį su Londono „Chelsea”, jums ilgam įstrigo gerklėje lyg ašaka...
– Tai buvo strėlė, kuri sužeidė širdį.
Akivaizdu, kad tas pralaimėjimas mane nuvylė, nes buvome verti įmušti įvartį, kuris būtų palengvinęs mūsų situaciją per atsakomąsias rungtynes.
Sėkmė nusisuko, kai viską jau buvome padarę. Jei būčiau įmušęs tą baudinį, viskas galėjo pasikeisti iš esmės.
Galbūt jis būtų mums leidęs į viršų iškelti dar vieną Čempionų lygos taurę. Bet tai jau praeitis, ir nieko nepakeisi.
– Ar jūs ilgai galvojote apie šią nesėkmę?
– Tą 11 m baudinį savo galvoje mušiau tūkstančius kartų!
Kai vyko Čempionų lygos finalas, sakiau sau, jog vietoj „Chelsea” galėjome žaisti mes, jeigu būčiau įmušęs tą įvartį.
– Kaip išreiškiate savo nusivylimą?
– Jis tūno mano viduje. Lygiai taip pat kaip ir džiaugsmas. Nesu iš tų, kurie rodo savo emocijas. Viską laikau savyje.
– Vadinasi, jeigu laimėsite ketvirtąjį FIFA Aukso kamuolį, taip pat užlipęs ant scenos nepašoksite iš džiaugsmo?
– (Juokiasi.) Tai mane nustebintų...
– Jus nustebintų, jeigu vėl laimėtumėte FIFA ir „France Football” rinkimus?
– Nežinau. Aišku, norėčiau gauti šį prizą, bet tai nuo manęs nepriklauso. Juk mano varžovai – patys geriausi pasaulio žaidėjai, kurių nuopelnai milžiniški, kaip Andresas (Iniesta). Be to, dar yra Cristiano (Ronaldo).
– Esate gerai išauklėtas – minite konkurento vardą!
– Jį paminėjau todėl, kad tai iš tiesų labai geras žaidėjas, kuris kiekvieną savaitę įrodo savo vertę. Jis turi tokių pat galimybių laimėti kaip ir kiti.
– Bet jūs ypač džiaugėtės, kai A. Iniesta gavo geriausiam Europoje žaidžiančiam futbolininkui skirtą UEFA prizą...
– (Nutraukia.) Nes aš buvau labai patenkintas dėl Andreso. Kai laimi mano komandos draugas, visuomet esu laimingas.
Bet man niekas nesukliudytų pasveikinti ir Cristiano.
– Ar galite pasakyti argumentų, kodėl už jus šįmet reikėtų balsuoti?
– Tikrai nesu geriausias ekspertas kalbėti apie tai, ką pasiekiau.
– O argumentai, kodėl jūs neturėtumėte gauti Aukso kamuolio?
– Akivaizdu, kad šiemet išsiskyrė Ispanija, laimėjusi Europos čempionatą.
Dabar ji tiesiog nesulyginama su kitomis rinktinėmis.
– Jums taip pat teko balsuoti kaip Argentinos rinktinės kapitonui...
– Jau antrą kartą. Pernai balsavau už Xavi, Andresą ir Kuną (K.Aguero – Argentinos rinktinės ir „Manchester City” puolėją. – Red.).
Šiemet mano lape vėl buvo Xavi, Andresas ir vienas mano tautiečių.
– Ar būsite nusivylęs, jeigu šiemet negausite Aukso kamuolio?
– Man pavyko jį gauti trejus metus paeiliui, todėl tai tiesiog neįtikėtina. Tikrai ateis metai, kai negausiu šio prizo.
Jis tikrai labai svarbus – apie jį visi kalba nuo pat sezono pradžios.
– Ar sutiktumėte dabar negauti dvejus metus paeiliui, bet vėl laikyti savo rankose Aukso kamuolį 2014-aisiais?
– Tai bus pasaulio čempionato metai. Tai reikštų, jog Argentina taps pasaulio čempione, ar ne? Iš karto pasirašau už tokią prognozę. Tai mano svajonė, kurią dar reikia pasiekti.
– Ar esate geras rinktinės kapitonas?
– (Juokiasi.) Nežinau. Komandos draugai daugiau galėtų pasakyti.
Kapitono raištis tikrai nepakeitė nei mano žaidimo stiliaus, nei mano laikysenos už aikštės ribų. Su visais gerai sutariu, mes vieni kitus gerbiame, o tai – svarbiausia.
– Ar tokioms pareigoms reikia daugiau atsakomybės?
– Aišku. Aš tikrai nepasikeičiau ir su komandos draugais kalbuosi taip pat kaip iki tol.
Niekuomet nebuvau didelis plepys, bet pasakau savo žodį visuomet, kai to reikia. Ir tikrai ne todėl, kad esu kapitonas.
Tikiuosi, kad komandos draugai mane girdi.
– Šią vasarą žaidėjų turguje daugiausia triukšmo sukėlė „Paris Saint Germain” klubas, įsigijęs ne vieną garsų žaidėją.
Ar Paryžiaus komanda gali mesti iššūkį pajėgiausiems Europos klubams?
– Jų veiksmai man primena „Manchester City”, kai išleidę daug pinigų jie galiausiai laimėjo čempionų titulą.
Tikrai nėra lengva sukurti komandą, kai žaidėjai atvyksta iš visų pasaulio kampų. To neįmanoma pasiekti per vienus ar dvejus metus. Reikia laiko.
Kita vertus, man atrodo, kad jie tikrai turėtų tapti Prancūzijos čempionais, turėdami tokių žaidėjų, kurie gali individualiai lemti mačų baigtį. Bet sukurti vieningai ekipai reikia laiko.
– Neseniai C.Ronaldo viešai demonstravo savo nusivylimą, kai strigo jo derybos su Madrido klubu.
Kaip vertinate jo norą kuo daugiau uždirbti?
– Tuo visiškai nesidomiu. Kiekvienas daro tai, ką jis nori.
Aš nežinau jo elgesio priežasčių ir jos man visiškai nerūpi.
Nesu tas, kuris galėtų vertinti kitą žmogų.
Kai kas nors įvyksta, žurnalistai visuomet mėgina mus lyginti. Tačiau šie palyginimai turėtų baigtis aikštėje.
Kiekviena proga mus mėginama padaryti varžovais. Tai mane jau vargina.
Nemėgstu daug kalbėti, ir dar mažiau – tokia tema. Polemika ir ginčai tikrai nėra mano stilius!