Ar galėjo „Atlantas“ prasibrauti į SSRS taurės varžybų finalą,
įsitvirtinti pirmojoje lygoje, jeigu šioje komandoje būtų žaidę daugiau
tokio lygio futbolo virtuozų kaip Stanislovas Danisevičius - vienas
geriausių saugų per visą Lietuvos futbolo istoriją?
Kodėl kita ryški
mūsų futbolo asmenybė, Vilniaus „Žalgiryje“ daugelį metų rungtyniavęs
vidurio gynėjas Vladas Kasperavičius nepasidavė trenerio Benjamino
Zelkevičiaus įkalbinėjimams tęsti karjerą sostinėje ir net penkerius
sezonus buvo pagrindinis Klaipėdos „Atlanto“ gynybos ramstis?
Atsakymus į šiuos ir daugelį kitų klausimų futbolo gerbėjai ras
perskaitę klaipėdiečio sporto žurnalisto A. Auruškevičiaus knygą „Pradingęs Atlantas“. Futbolo metraštininku vadinamo autoriaus kruopščiai parengtame veikale paminėti visi kada nors uostamiesčio
ekipoje žaidę futbolininkai, jų treneriai, viršininkai, pagrindiniai
rėmėjai, pateikta visų rungtynių statistika, glaustai aprašyti visi
sezonai, publikuojamos istorinės nuotraukos. Daugelio knygoje minimų
žaidėjų, kuriais žavėjosi klaipėdiečiai, jau nebėra.
„Šią knygą rašiau rekordiškai ilgai - daugiau kaip pusšimtį metų. Ir
tai nėra koks nors prasimanymas ar pokštas. Nuo 1963 metų stebėjau ir
fiksavau visus uostamiesčio futbolininkų žingsnius tada vadinamosios „plačiosios tėvynės“ stadionuose, o faktus į puslapius suguldžiau tik
dabar“, - pristatydamas savo pirmąją knygą pasakojo A. Auruškevičius.
Vien asmeniniais prisiminimais autorius nepasikliovė - vartė senas
publikacijas, konsultavosi su futbolo statistikais, buvusiais „Atlanto“
žaidėjais, jų šeimų nariais, treneriais. Knygoje pateikęs ne vieno
kažkada tribūnas šokdinusio futbolininko charakteristiką autorius
tvirtina, kad, aprašant mylimos komandos kovas ir žaidėjus, jam buvo
vienodai brangūs visi atlantiečiai: „Tiesiog nebuvau užsibrėžęs sau
tokio didelio tikslo - nuodugniai papasakoti apie visus žaidėjus“.
A. Auruškevičius įspėja skaitytojus, kad šie „Atlanto“ netapatintų su
kitomis Lietuvos čempionatuose rungtyniavusiomis pajūrio komandomis - „Granitu“ ir dabartiniu „Atlantu“: „Tai visiškai skirtingos komandos.
Ryšys tik toks, „Granitas“ tuomet irgi žaidė SSRS pirmenybėse, baigę
karjerą šioje komandoje žaidėjai patekdavo į kitą kolektyvą ir padėdavo
jam Lietuvos čempionatuose. O perspektyviausi granitiečiai tais laikais
buvo kviečiami į pajėgiausią Klaipėdos futbolo komandą - „Atlantą“.
Perskaitę A. Auruškevičiaus knygą futbolo gerbėjai galės sužinoti ir
daugiau įdomybių: už ką buvusiam „Atlanto“ vartininkui Valdemarui
Martinkėnui, dukart tituluotam geriausiuoju Lietuvos futbolininku, po
vienų tarptautinių rungtynių atseikėta 10 tūkst. JAV dolerių premija -
tuomet jis žaidė Ukrainoje ir gynė Kijevo „Dinamo“ komandos vartus. Ir
kodėl kitas patikimas uostamiesčio ekipos vartų sargas Audrius Poška
kartą išrinktas net į geriausiųjų pasaulio vartininkų dešimtuką?
Autorius atskleidžia įdomias kai kurių žaidėjų biografijas, jų ryšius su
žmonėmis, tarp kurių yra ir Rusijoje garbinama šios šalies estrados
primadona Ala Pugačiova - „Granite“ rungtyniavęs gynėjas Zenonas
Orbakas tapo ne tik jos svainiu, bet ir pirmosios dukters Kristinos
Orbakaitės krikštatėviu. Kitas „Atlanto“ vartininkas Aleksandras
Orinka, atsisveikinęs su sportu, pradėjo dėstyti tikybą, sukūręs šeimą
dabar augina dvi dukras. Dirbdamas dvasininku Klaipėdos stačiatikių
bažnyčioje šis futbolo veteranas vis dar išbėga į futbolo aikštę.
Buvusių „Atlanto“ žaidėjų gyvenimas susiklostė įvairiai. Itin
talentingu futbolininku laikytas Martinas Gusiatinas staiga pasitraukė
iš komandos - darbavosi valdininku, po to pasinėrė į verslą ir tapo
milijonieriumi. Komandoje žaidė ir jo brolis Michailas. O štai kitas
ryškų pėdsaką „Atlanto“ istorijoje palikęs žaidėjas Petras Anisimenkovas
nuėjo klystkeliais ir mirė nuo sužalojimų. Panašus Viktoro Mineikio,
Vladimiro Talalajevo likimas - ir juos pražudė pomėgis kilnoti taurelę.
Būta ir tragiškų nutikimų - žaidžiantysis „Atlanto“ treneris Vitalijus
Gruzdevas žuvo grįždamas iš Sovetsko - per avariją futbolininkus vežęs
autobusas geležinkelio pervažoje netoli Šilutės susidūrė su traukiniu.
Ūmaus būdo vartininkas Vaclovas Lekevičius vėliau tapo greitojo
reagavimo rinktinės „Aras“ kuopos vadu, žabodamas nusikaltėlius ir pats
paragavo kalėjimo duonos - buvo nuteistas už piktnaudžiavimą tarnyba.
„Gerą darbą padarė A. Auruškevičius - mūsų nebeliks, o jo veikalas apie
Klaipėdos futbolo istoriją gyvuos“, - kalbėjo vienintelis į leidinio
pristatymą atvykęs buvęs „Atlanto“ vyriausiasis treneris Algirdas
Klimkevičius.
Knygą „Pradingęs Atlantą“ padėjo išleisti buvusio šios komandos žaidėjo
Martino Gusiatino įkurtas labdaros ir paramos fondas „Gerumo versmė“.
SSRS futbolo čempionato antrosios lygos lygos vidutiniokas „Atlantas“
bene ryškiausiai sublizgėjo 1985 metais - pralaimėję vos 5 rungtynes
klaipėdiečiai kovėsi dėl teisės žaisti pirmojoje lygoje. Turnyrą
laimėjo, tačiau aukštesniajame divizione neįsitvirtino - po metų „Atlantui“ teko sugrįžti ten, kur anksčiau daugelį metų žaidė.
Po nesėkmingo debiuto pirmojoje lygoje „Atlantas“ nenuleido sparnų -
vylėsi vėl iškopti į pirmąją lygą (antrąjį pagal pajėgumą SSRS futbolo
čempionato divizioną. Vilniaus „Žalgiris“ tuomet žaidė aukščiausioje
lygoje). Bet 1987 metais sėkmė nuo „Atlanto“ nusigręžė - kelialapį
laimėjo klaipėdiečius aplenkę moldavai - Kišiniovo „Nistru“ komanda.
Tais metais „Atlantas“ dar parodė nagus SSRS futbolo taurės pirmenybėse
Nukeliavę iki šešioliktfinalio klaipėdiečiai pakuteno nervus turnyro
favoritei Maskvos „Torpedo“ komandai- išvykoje sužaidė lygiosiomis
(1:1).
Pažvalėję sirgaliai pranašavo, kad dėl Sovietų Sąjungos taurės
pirmąkart grumsis dvi Lietuvos komandos - „Atlantas“ ir „Žalgiris“.
„Atlantui“ namuose pakako nulinių lygiųjų, tačiau klaipėdiečiai, kuriems
tada aikštėje sumaniai vadovavo žaidžiantysis komandos treneris, buvęs
Vilniaus „Žalgirio“ saugas, futbolo profesoriumi vadinamas Stanislovas
Danisevičius, nesugebėjo paklupdyti maskviečių. Praleidęs apmaudų
įvartį „Atlantas“ buvo priverstas pasitraukti iš tolimesnės kovos.
Vėliau komanda jau priminė skęstantį laivą - 1989 metais „Atlantas“
pirmojoje lygoje užėmė tik 8-ąją vietą ir baigė rašyti savo metraštį.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę neatsirado rėmėjų, kurie ištiestų ranką
legendinei miesto komandai.
„Atlanto“ žaidėjai išsiskirstė, perėję į
kitus klubus padėjo jiems skinti laurus Lietuvos čempionatuose.
„Išties gražūs laikai tada buvo. Pilnos tribūnos žiūrovų, kurie
ateidavo į stadioną pasižiūrėti, kaip „Atlantas“ kaunasi su Maskvos
CASK, „Lokomotyvu“, „Torpedo“ ir kitomis pajėgiomis SSRS komandomis.
Valdžia tada ne pažadais, o konkrečiais darbais remdavo futbolą, miesto
vadovą Alfonsą Žalį ir kitus dažnai matydavome tribūnose“, - praeitį
prisiminė tuometis komandos viršininkas klaipėdietis Vytautas Patapas.
Vėliau „Atlanto“ vardu pasivadinusi naujoji komanda keliskart buvo
tapusi Lietuvos futbolo čempionatų prizininke, rungtyniavo ir Europos
turnyruose. Pastaruoju metu ši komanda nedžiugina uostamiesčio
gyventojų pergalėmis - futbolas uostamiestyje merdėja.
Skaičiai ir faktai:
Klaipėdos „Atlantas“, iki 1970 m. vadintas „Granitu“, sovietmečiu buvo
antroji po Vilniaus „Žalgirio“ pagal pajėgumą Lietuvos futbolo komanda.
SSRS čempionatuose klaipėdiečiai nuo 1963 m. rungtyniavo 27 sezonus.
Per tą laiką „Atlantas“ sužaidė 948 rungtynes: 403 pergalės, 275
lygiosios ir 306 pralaimėjimai. Į varžovų vartus buvo įmušti 1188
įvarčiai, o į savuosius praleisti 981. Komandai vadovavo 9 vyriausieji
treneriai - A. Klimkevičius, A. Vosylius, J. Stikleris, R. Dambrauskas,
H. Markevičius, A. Mitigaila, Č. Urbonavičius ir V. Gedgaudas.
Daugiausia rungtynių sužaidė R. Butkevičius (320), M. Gusiatinas - (315)
ir M. Kaušpėdas (308). Rezultatyviausias visų laikų „Atlanto“ žaidėjas
K. Ruzgys pelnė 67 įvarčius. Po jo - E. Riabovas (61) ir E. Vaitktus
(54). Per vieną sezoną rezultatyviausias buvo A. Žuta - 20 įvarčių
(1989 m.).
Per vienerias rungtynes tris įvarčius pavyko pelnyti P. Anisimenkovui,
E. Riabovui, E. Kurguznikovui, E. Maliauskui, R. Nausėdai, K. Ruzgiui ir
R. Bubliauskui.
Daugiausia įvarčių per vienerias rungtynes „Atlanto“ žaidėjai įmušė į
Leningrado „Dinamo“ vartus - nugalėta rezultatu 9:2 (1989 m.).
Žaidžiant SSRS futbolo čempionatuose neišvengta ir skaudžių
pralaimėjimų. Gėdingu sausu rezultatu (0:6) baigėsi rungtynės su
Rustavio „Metalurgo“, Kirovo „Dinamo“ ir Briansko „Dinamo“ komandomis.
Klaipėdiečiai daugiausiai kartų buvo susitikę su Liepojos „Zveiniek“
komanda - net 58 sykius.
„Atlantui“ per visą komandos istoriją atstovavo 190 žaidėjų.