Išskirtinių televizijos transliacijos teisių ir reklamos ploto prie aikštės pardavimas – dar vienas būdas uždirbti iš futbolo.
„Čia yra atvira rinka. Dažniausiai vieta ant stendo būna parduodama vienam arba dviem rėmėjams. Jei reklamos plotų nepavyksta parduoti, tada ten dedamos federacijos rėmėjų reklamos“, – lrytas.lt pasakojo A. Remeika.
LFF atstovaujanti Vokietijos reklamos bendrovė per pasaulio čempionato atrankos rungtynes tarp Lietuvos ir Graikijos ekipų tarptautinėms graikų bendrovėms pardavė 40 proc. reklamos ploto.
Kitas plotas atiteko LFF rėmėjams.
„40 proc. tokiai šaliai, kaip Graikija yra normalu. Kai dabar ten krizė, tai dėl to nieko ir neperka. Graikijos, Škotijos, Slovėnijos, Slovakijos pardavimo santykis visada toks būna, bent jau pastaruosius ketverius metus, po 2008 metų krizės. Tada reklamos pardavimas visame pasaulyje krito.
Didelės šalys, kaip Anglija, Prancūzija, išperka viską, nieko nepalieka. O mažų šalių reklamos pardavimas svyruoja nuo 40 proc. iki 60 proc.“, – pasakojo A. Remeika.
Jo teigimu, reklamos pardavimas priklauso ne nuo rinktinės meistriškumo, o nuo valstybės finansinės padėties.
„Gali komanda žaisti vidutiniškai arba prastai, tačiau jei šalis yra turtinga, jei yra klientų, tada parduodama viskas. Jei šalis vargingesnė, tada sunkiau. Pavyzdžiui, Lichtenšteine rinkos nėra, tad ir pardavimas nulinis“, – pasakojo reklamos specialistas.
Didelės valstybės, kaip Vokietija, Italija, Prancūzija ir Anglija, ne tik išperka visą reklamos plotą, tačiau ir savo elektroninius skydus atsiveža.
„Jei nėra elektroninių skydų, vadinasi, rinka yra labai maža. Neverta leisti pinigų, nes juos atvežti yra labai brangu. Minimali kaina – 30 tūkst. eurų. Tai, kad atsipirktų, reiktų iš reklamos bent 100 tūkst. eurų uždirbti“, – sakė A. Remeika.