1981-1986 metais Londono superklube rungtyniavęs saugas šiuo pasiekimu neturėtų pernelyg didžiuotis. Dabar jau 51-erių buvęs futbolininkas sutiktų – tai buvo velniškai sunkūs metais. Kupini patyčių, užgauliojimų, rasistinių išpuolių. Skaudžiausia – net ir iš savų sirgalių.
Dėl odos spalvos – neįskaityti įvarčio
Bet tokia asmenybė tikrai nebūtų palūžusi dėl beždžionės garsų imitavimo, apmėtymo bananais ir grasinimų fiziškai susidoroti.
„Pamenu, kai pelniau įvartį, kai kurie sirgaliai šaukė, kad įvartis neturėtų būti užskaitytas, nes jį įmušė juodaodis“, – prisiminimais dalijosi greitas galingo stoto saugas.
Augdamas Paulas matė, kaip su rasizmu kovoja jo mama. Ji į Angliją persikėlė iš Karibų. Dabar už perimtą stiprybę kovojant su užgauliojimais P.Canoville'is dėkingas būtent mamai.
Niūrus prisiminimai niekada nedings iš jo galvos, bet ši patirtis jo nepykdo. Anaiptol, jis ją panaudojo naujoje veikloje.
P.Canoville'is dirba pedagoginėje programoje. Jos tikslas – lankytis pradinėse mokyklose ir kalbėti apie išsilavinimo svarbą, rasizmą, kitus socialinius dalykus.
Britas daugiausia dirba su vaikais, turinčiais elgesio problemų, užgauliojančiais kitus. Jiems jis pasakoja savo istoriją. O ji – išties spalvinga.
Nenorėdavo eiti į aikštę
Devintajame dešimtmetyje juodaodis futbolininkas Anglijos klube buvo tikra retenybė. 1982 metų balandžio 12 dieną prieš debiutą „Chelsea“ klube, P.Canoville'į nušvilpinėjo „Crystal Palace“ sirgaliai.
Bet įžeidinėjimus jis turėjo atlaikyti ne tik priešo teritorijoje. Siaubingai P.Canoville'į pasitiko ir patys „Chelsea“ gerbėjai.
„Nenorėjau eiti į aikštę. Apšilinėdavau rūbinėje ir išeidavau tik prieš pat mačo pradžią. Nekęsdavau, kai reikėdavo žaisti po keitimo“, – siaubingus metus prisimena P.Canoville'is.
„Kai apšilinėdavau, girdėdavau: sėsk, nigeri. Ir daugybę kitų keiksmažodžių, rasistinių dainų, kaip „mums nereikia nigerio“ ir panašiai. Todėl „Stamford Bridge“ stadione aš stengdavausi būti už vartų. Iki žiūrovų tuomet tą vietą skirdavo didelis tarpas“, – pasakojo buvęs futbolininkas.
Vieną dieną besitęsiančią bjaurastį nutarė nutraukti komandos draugas Patas Nevinas. Po įmušto įvarčio jis pareiškė, kad toks žmonių elgesys su P.Canoville'iu yra pasibaisėtinas. Škoto protrūkis davė labai daug naudos.
Būdamas 26 metų P.Canoville'is persikėlė į „Reading“ klubą, bet netrukus buvo priverstas baigti karjerą dėl sunkios kelio traumos.
Sugriuvo ne tik karjera, bet ir gyvenimas
Atsitraukti nuo futbolo ir ieškoti naujų gyvenimo kelių P.Canoville'iui buvo labai sudėtinga. Vienuolika sūpuojamų atžalų, narkotikai, ant rankų miręs kūdikis.
Britas vylėsi, kad išsaugojo bent sveikatą. Deja. 1996 metais jam pirmą kartą diagnozavo vėžį.
„Man buvo 35-eri, bet jaučiausi kaip 70-ies. Imuninė sistema buvo visiškai dingusi. Vos nemiriau nuo peršalimo“, – sakė P.Canoville'is.
Tačiau futbolininkas atsigavo. Dabar jam 51 metai, jis atrodo lieknas ir stiprus. Kad toks būtų, P.Canoville'is turėjo gerokai susiimti ir laikytis disciplinos. Anksčiau šis žodis jam buvo labai svetimas.
Atsidurk nuskriaustojo kailyje
„Jėgų semiuosi iš savo veiklos. Negaliu sulaukti kito vizito mokyklose. Bendraudamas su vaikais gaunu tiek daug energijos. Imtis tokios veiklos 2004 metais manęs paprašė „Chelsea“. Tada nemaniau, kad būsiu įdomus vaikams, nes jie juk dar nebuvo gimę, kai aš žaidžiau. Tačiau likau nustebintas. Jie tokie entuziastingi“, – džiaugėsi P.Canoville'is.
Buvęs „Chelsea“ žaidėjas pripažįsta, kad Anglijos mokyklose rasizmas vis dar egzistuoja.
„Bandau auklėti piktadarius. Klausiu, kaip užgauliojamas vaikas gali jaustis grįžęs namo. Kodėl tas vaikas nebenori eiti į mokyklą? Juk nenorėtum, kad taip būtų tau. Bandau įstatyti tuos vaikus į nuskriaustųjų vietą“, – pasakojo P.Canoville‘is.
