Ž.Karčemarskas nelauktai gavo poilsio dienų.
Nors pastarąjį šeštadienį Turkijos pirmenybėse stebuklus demonstravęs „Gaziantepspor“ vartininkas padėjo savo komandai išvykoje 1:0 laimėti prieš „Kayserspor“ ir net buvo pripažintas naudingiausiu šio mačo žaidėju, jis yra jau nereikalingas Lietuvos rinktinei.
Nuo 2003-ųjų 66 kartus nacionalinei ekipai atstovavęs 30-metis alytiškis net nepateko tarp 24 kandidatų, kurie pakviesti ruoštis rungtynėms su Latvijos bei Bosnijos ir Hercegovinos rinktinėmis.
Nors būtent dėl patikimumo savo žaidimo rinktinėje Ž.Karčemarskas du pastaruosius sezonus buvo renkamas geriausiu Lietuvos metų futbolininku, prieš paskutiniąsias 2014-ųjų pasaulio čempionato atrankos dvikovas jis net nesulaukė skambučio iš Lietuvos futbolo federacijos (LFF) atstovų.
Ironiška, jog dar per 2012-ųjų rinkimus visas dabartinis Lietuvos rinktinės trenerių štabas: komandos vairą iš vengro Csabos Laszlo perėmęs Igoris Pankratjevas, jo asistentai Vitalijus Stankevičius, Stasys Baranauskas ir vartininkų treneris Algirdas Surgautas – lyg susitarę vieningai į pirmąją vietą savo biuleteniuose įrašė alytiškio pavardę, kuriam šį kartą staiga jau nusprendė parodyti duris.
„Man – ne aštuoniolika metų, kad vieną dieną – kviečiu, o kitą – jau ne. Žaidžiau rinktinėje dešimt metų, todėl tikėjausi sulaukti didesnės pagarbos“, – „Lietuvos rytui“ prisipažino Ž.Karčemarskas.
Spalio 11-osios mačui su Latvija ir spalio 15-osios dvikovai su bosniais I.Pankratjevas pasirinko kitus tris vartininkus: Giedrių Arlauskį (Kazanės „Rubin“, Rusija), Emilijų Zubą (Larnakos AEK, Kipras) ir Paulių Grybauską (Rygos „Skonto“, Latvija).
– Žydrūnai, kodėl Jūsų nėra rinktinėje? – Ž.Karčemarsko paklausė „Lietuvos rytas“.
– Šitas klausimas man pačiam labai įdomus. Niekas nieko man nepaaiškino.
Negavau iškvietimo į rinktinę ir niekas net nepaskambino. Nežinau, gal čia taip ir yra normalu.
Pirmą kartą su manimi taip atsitiko. Jeigu būtų penktas ar dešimtas kartas, tai ir nesistebėčiau, bet dabar pačiam įdomu, kodėl.
Turkijos klube esame trise – aš, Marius (Stankevičius) ir Darvydas (Šernas). Klubo atstovai prieš porą savaičių pranešė, kad atėjo iškvietimas į rinktinę tik Darvydui.
Ir iš federacijos, ir naujo trenerio iki šiol jokių žinių neturiu.
– Šeštadienį buvote pripažintas geriausiu mačo su „Kayserispor“ žaidėju. Galbūt I.Pankratjevui vertėjo nusiųsti šių Turkijos čempionato rungtynių įrašą?
– Man jau nėra ko įrodinėti. Nesu aštuoniolikmetis, o rinktinėje praleidau dešimt metų.
Galbūt gali vienas ar kitas rungtynes sužaisti geriau ar prasčiau, bet jos jau negali turėti įtakos.
Girdėjau, kaip naujas treneris pasakė, jog tai yra jo pasirinkimas.
Į šią situaciją aš stengiuosi žiūrėti iš futbolo pusės. Suprantu, kad treneris tikrai turi teisę rinktis. Kiekvienas juk turi sau patinkančius žaidėjus ir klube, ir rinktinėje.
Galiu prarasti vietą starto sudėtyje tarp 11 pagrindinių žaidėjų, bet kai jau nepapuoli net tarp 24 kandidatų, tai tikrai sunku suprasti. Gal aš nepatinku treneriui asmeniškai?
– Nesate su I.Pankratjevu susipykę?
– Tai man labiausiai ir keista, nes iki šiol rinktinėje su juo tikrai labai gerai sutardavome.
Kol jis dar buvo Cs.Laszlo padėjėjas, gal net daugiau ir artimiau su juo bendravau negu su kitais rinktinėje dirbusiais specialistais.
Tikrai buvau apie jį labai geros nuomonės iki šito incidento.
Bet jeigu treneris dabar manęs nekviečia, galbūt jis turi man kažkokių asmeninių priekaištų. Šito norėtųsi jo paklausti.
Visi turim savo charakterius, bet galima juk paprastai paaiškinti tokius sprendimus.
Mes su treneriu tikrai gerai sutarėm, todėl ir dabar nesinori santykių aiškintis per spaudą. Bet man pačiam ši situacija tikrai keista.
Palikime šį sprendimą jų sąžinei. Visi esame lietuviai, grįšime namo ir dar teks vienas kitam pažiūrėti į akis.
- Ar šis akibrokštas nepaskatino visam laikui užverti rinktinės durų?
- Sunku dabar ką nors pasakyti.
Visą laiką važiuodavau į rinktinę, kai tik kviesdavo. Buvo malonu jai atstovauti, kai buvau reikalingas.
Aišku, situacija keičiasi, kai jau esi nereikalingas. Gal dabartinis treneris liks ir kitam ciklui, ir manęs iš viso jau daugiau nebereikės.
- Per paskutinįjį „Gaziantepspor“ mačą starto sudėtyje žaidėte kartu su M.Stankevičiumi. Kaip Mariui sekasi Turkijoje?
- Labai gerai.
Štai kodėl šioje situacijoje nesinori kalbėti tik apie save. Man keisčiau net ne tai, kad aš nesu pakviestas į rinktinę, o kad Marius dabar taip pat liko už borto.
Atvykęs pas mus jis nuo pat pirmųjų rungtynių iš karto pateko į starto sudėtį. Žaidžia visus mačus nuo pirmosios iki 90-os minutės.
Ir klubo vadovai juo džiaugiasi, ir Turkijos žiniasklaida rašo, kad jis dabar yra geriausias mūsų gynybos grandies žaidėjas.
Neatsitiktinai jam atėjus, atėjo ir pergalės, o komanda pakilo iš dugno.
- M.Stankevičius „Lietuvos ryto“ televizijai neslėpė, kad jis taip pat nesulaukė jokio paaiškinimo nei iš naujo trenerio, nei iš rinktinės vadovų. Kas iki šiol bendraudavo su žaidėjais, kai gaudavote kvietimą?
- Kai klubas sulaukdavo iškvietimo, mes visada susiskambindavome su Leonu Mickumi, nes jis užsakinėja lėktuvo bilietus.
Prieš porą savaičių Leonas pasakė, kad mūsų sąrašuose jau nėra.
Kai anksčiau praleidau pora Turkijos čempionato rungtynių, paskambinęs jis klausė, ar nesu traumuotas. Treneriai tikrai buvo informuoti, kad mums su Mariumi viskas gerai.
Kažkas Lietuvoje aiškino, kad čia ne trenerio darbas kalbėtis ir aiškintis su žaidėjais.
Bet jis bent galėtų viešai pasakyti ir argumentuoti, kodėl pasirinko tokį sprendimą. Tegul ir ne mums asmeniškai, bet bent jau spaudai nurodyti priežastį, kodėl tapome nereikalingi – jau nematome jums vietos rinktinėje, ruošiamės daryti tą ir tą ateityje.
Juk jeigu aš nevažiuočiau į rinktinę, tai pats pirmiausiai ir pasakyčiau, kodėl.
Be mūsų rinktinei kažkas tikrai nenutiks, nes turim daugiau žaidėjų, o mes galbūt čia labai iš kitų neišsiskiriame.
Bet ir Deivydas Šemberas, ir Arūnas Klimavičius, ir Marius (Stankevičius), ir Tomas Danilevičius – visi važiavome į rinktinę dešimt metų.
Nesame 18-os metų, kad mus taip mėtytų. Tikrai tikėjomės didesnės elementarios pagarbos.
Jeigu būsiu reikalingas, galbūt dar grįšiu. Gyvenimas bėga į priekį, reikia stengtis ir dirbti klube.
Jeigu verksi, juk niekas nepasikeis. Yra treneris, kuriam esu nereikalingas, gal dar atsiras tas, kuriam būsiu reikalingas.
- Šį rudenį jumis domėjosi „Fiorentina“ klubas. Kodėl nepavyko iškeliauti į Italiją?
- Tai buvo tik kalbos. Galbūt tarp klubų ir vyko derybos, bet manęs niekas net neklausė, ar noriu pereiti, ar ne.
Turiu dar trejus metus galiojantį kontraktą. Stengiuosi savo klube parodyti, ką dar sugebu.
- Dvejus pastaruosius metus buvote pripažintas geriausiu Lietuvos futbolininku. Kaip vertinate savo šansus šių metų rinkimuose?
- Tikrai ne man spręsti apie savo žaidimą. Čia jau yra futbolo ekspertų reikalas.
Jeigu man tektų balsuoti, būtų tikrai nelengva pasirinkti. Gerą sezoną turėjo Deividas Matulevičius. Jis muša įvarčius Rumunijos čempionate, gerai jam sekasi ir rinktinėje.
Turkijos čempionate vos atėjęs pas mus įvarčius mušė Darvydas (Šernas).
Tas pats D.Šemberas nuolat stabiliai žaidžia, o dabar yra savo komandos lyderis. Jis dešimt metų yra geriausias Lietuvos žaidėjas, tik ne visi tai supranta ir jį vertina.
