41 metų atakuojančio saugo pozicijoje žaidęs futbolininkas dabar nelaiduotų už prancūzų triumfą. Pasak jo – favoritų pasaulio čempionate nėra.
- Stebėjote vaizdo įrašą iš 2006 metų pasaulio čempionato ketvirtfinalio rungtynių su Brazilija (prancūzai laimėjo 1:0, - Red). Jose buvote ir pats – koks jausmas tai matyti? - fifa.com paklausė Z.Zidane'o.
- Labai malonus. Prisipažinsiu – aš dažnai vaizdo įrašų iš savo rungtynių nežiūriu, tačiau kai pamatau, greitai užplūsta nuostabus jausmas. Tada net oras buvo magiškas. Aš ir mano ekipos draugai tai jautėme. Mūsų futbolininkų karta buvo nuostabi, tad mačas buvo ypatingas.
- Ar tai buvo jūsų geriausias pasirodymas karjeroje?
- Taip sako žmonės, tačiau pats nesu dėl to tikras. Suprantama, kad tai – tarp mano geriausių pasirodymų. Bet ką reiškia geriausias? To tikrai nežinau. Manau, kad buvo keletas epizodų, kurie su šiuo varžosi.
- Neneigiate, kad Brazilijos komanda jus įkvėpė. Kaip ir 2006 metų mačas, taip ir 1998 metų finalas – puikūs pavyzdžiai. Ar galėtumėte sakyti, kad Brazilija – jūsų didžiausia priešė?
- Kai kalbu apie Braziliją su kai kuriais buvusiais žaidėjais, jie šią valstybę mato kaip futbolo šalį. Ši šalis iš tiesų mane įkvepia. Kai žaisdavau su brazilais, sugebėdavau pasirodyti geriau – pakeldavau savo kartelę. Taip nutikdavo ir mano ekipos draugams. Kiekvieną kartą, kai susitinkame su „Selecao“, jaučiamės, kad galime viską.
Mes nebūname favoritai, tačiau tai momentai, kada parodome, ką galime. Todėl tai mums išeina į naudą.
- Paskutiniuosiuose dvejuose mačuose jūs praktiškai pažeminote Braziliją, tačiau nepanašu, kad brazilai yra prieš jus nusiteikę. Ar čia jaučiatės kaip namie?
- Manau, kad sakyti, jog pažeminau – šiek tiek per grubu. Mes laimėjome ir viskas. Tačiau tiesa, kad nejaučiu žmonių antipatijos. Man susidaro įspūdis, kad žmonės čia gerbia tai, ką dariau kovodamas aikštėje su jų rinktine. Nors ir tikėjau, kad jie gali mane pasitikti su akmenimis.
Atsitiktinai susidūriau su Mario Zagallo, kuris 1998 metais treniravo Brazilijos rinktinę. Mane labai paveikė tai, ką jis pasakė. Jis pareiškė, kad jeigu galėtų pasirinkti vieną ne brazilą į rinktinę, rinktųsi mane. Tai – didelis komplimentas.
- Galima teigti, kad brazilų futbolas – jūsų žaidimo dalis.
- Taip. Kai buvau vaikas, su kiemo draugais žaisdavome futbolą ir rengdavome pasaulio čempionatą. Kaip manote, kuo visi norėjo būti? Brazilija. Tad tai šalis, kuri visada buvo mano gyvenimo dalimi. Ir mano svajonė išsipildė – iš tiesų žaidžiau pasaulio čempionate ir turėjau progą stoti prieš Braziliją.
Todėl pasakiau sau: „Pagaliau. Eik ir mėgaukis tuo. Kas blogiausia gali nutikti? Net jeigu ir pralaimėsi, niekas ant tavęs nepyks. Daryk viską, ką gali ir gerai praleisk laiką. O jeigu įveiksi brazilus, visada turėsi į ką dairytis per petį.“
- Kokie jūsų pirmieji prisiminimai apie Brazilijos futbolą?
- 1982-ųjų pasaulio čempionatas. Be jokios abejonės. Man buvo dešimt metų ir dar dabar puikiai pamenu tokius žaidėjus, kaip Socratesas, Zico ir Julio Cesaras. Toje komandoje buvo daugybė žvaigždžių.
- Kuris Brazilijos žaidėjas jums darė didžiausią įtaką?
- Sąraše – daug pavardžių. Tačiau man geriausias yra Ronaldo, su kuriuo teko stovėti petys į petį Madrido „Real“ klube.
- Kokie pirmieji žodžiai šauna į galvą, kai išgirstate žodį Brazilija?
- Šventė, laimė, džiaugsmas ir geltoni marškinėliai. Klasė, palaima. Žmonės, išmanantys savo reikalus. Manau, kad šis čempionatas bus fantastiškas.
- Jame žais ir Prancūzija. Ką manote apie kvalifikacinį etapą?
- Jiems pavyko jį įveikti. Tai – geros žinios. Prancūzija yra tokia šalis, kuri paprasčiausiai turi būti pasaulio čempionate. Todėl tai kas buvo – praeitis. Svarbiausia, kad mes žaisime.
- Ar triumfas, gaunant kelialapį, gali padėti įveikti sunkumus, kurie dar – priekyje?
- Tikrai taip. Atranka – sunkioji dalis. Ir kai išgyveni tokį dalyką, sau pasakai: „Mums pavyko.“ O vėliau laukia visai kitoks čempionatas. Dar bus kontrolinių rungtynių. Turnyras prasideda praėjus pusmečiui po atrankos, todėl tu turi būti pasirengęs ir psichologiškai, ir fiziškai.
Bus ir kitokios nuotaikos. Tikiuosi, kad mūsų rinktinė bus pasirengusi.
- Kaip vertinate Prancūzijos rinktinės galimybes pasaulio čempionate?
- Jie turi gerus šansus. Žaidėjai tam rengiasi. Tačiau, kaip ir minėjau anksčiau, komanda turi būti pasiruošusi. Galime kalbėti apie tai, kokia komanda yra gera dabar, tačiau po šešių mėnesių ji turės šaudyti visais pabūklais. Rinktinė turi tai, ko reikia – čia žaidžia svarūs futbolininkai.
- Koks jausmas laimėti pasaulio čempionate?
- Pasaulio čempionatas – glajus ant pyrago. Tai viršūnė. Kiekvienas žaidėjas svajoja čia žaisti ir tik keletui pavyksta. Kai čia patenki, tikslas būna vienas – eiti kuo toliau, pasiekti finalą, įmušti. Ir kai visa tai padarai, jautiesi lyg stovėtum ant pasaulio viršūnės.
Tai kiekvieno futbolininko didžiausia svajonė.
- O ką tai reiškia šaliai?
- Tai labai svarbu. Mes patyrėme, ką tai reiškia žmonėms 1998-aisiais. Nors ir buvome savotiškai izoliuoti, matėme, kas vyksta išorėje. Neįtikėtina, kaip futbolas gali suvienyti žmones. Mes sugebėjome į vieną sujungti gatvėje susirinkusius žmones.
- Ką laikote favoritais?
- Būtų šaunu, kad Pietų Amerikoje laimėtų Europos komanda, tačiau neturiu ką išskirti. Anksčiau buvo atotrūkis tarp didelių futbolo šalių ir kitų, tačiau dabar jis – labai siauras.