Futbolo karalius negalėjo sulaikyti ašarų.
Geriausiu visų laikų pasaulio futbolininku tituluojamas Pele gavo specialiai jam pagamintą FIFA Aukso kamuolį, rašo dienraštis "Lietuvos rytas".
„Po trijų pasaulio čempiono titulų šis prizas man yra svarbiausias. Skirsiu jam išskirtinę vietą namuose, nes dabar jaučiuosi atjaunėjęs. Jis man padėjo vėl tapti vaiku“, – šluostydamasis ašaras "France football" kalbėjo Pele.
Sulaukęs 73-ejų legendinis Brazilijos futbolininkas pagaliau gavo prestižinį prizą, dėl kurio negalėjo varžytis savo šlovingos karjeros laikais.
Kai „France Football“ redakcija 1956-aisiais sukūrė Aukso kamuolį, geriausio žaidėjo rinkimuose dar galiojo kitos taisyklės. Šis prizas buvo skirtas tik europiečiams, todėl brazilas liko už borto.
Pele tris kartus (1958, 1962, 1970 metais) tapo pasaulio čempionu ir įmušė 1281 įvartį per karjerą. Jis beveik 20 metų karaliavo pasaulio stadionuose, todėl dabar galima tik spėlioti, kiek kartų brazilas būtų laimėjęs Aukso kamuolį, jeigu būtų galiojusios dabartinės šių rinkimų taisyklės.
Bet klaida ištaisyta ir futbolo Karalius pagaliau turi trofėjų, kurio vienintelio trūko turtingoje jo kolekcijoje.
– Ką jums reiškia šis garbės Aukso kamuolys, kurį pagaliau laikote savo rankose? – Pele paklausė „France Football“ žurnalistai.
– Visada nuostabu būti įvertintam už tai, ką padarei, kad ir koks būtų trofėjus ar pripažinimas.
Bet šis Aukso kamuolys man turi išskirtinę vertę, nes aš jau labai seniai baigiau savo karjerą. Prabėgo daugiau negu 35 metai, o visi iki šiol vis dar prisimena mane.
Tai tikrai labai jaudinanti akimirka.
– Jūsų karjeros laikais brazilai negalėjo varžytis dėl šio prizo. Ar neapmaudu, jog Aukso kamuolio negavote tuomet, kai žaidėte?
– Ne. Nieko nepadarysi, nes buvo kitos taisyklės. Tuomet skyrėsi ir varžybos.
Buvo labai daug įvairių kelionių ir draugiškų mačų. Su „Santos“ žaidžiau Prancūzijoje, Meksikoje, Argentinoje ir kitur. Bet visur, kur tik atvykdavau, mane atpažindavo.
Šis Aukso kamuolys tik patvirtina tų laikų pagarbą ir pripažinimą. (Juokiasi.)
Žaisdamas maniau, kad niekuomet jo negausiu, nors tris kartus iškovojau pasaulio taurę, įmušiau daugiau įvarčių už bet kurį kitą pasaulio žaidėją ir laimėjau daugybę titulų su „Santos“ klubu.
Būtent todėl dabar ypač mėgaujausi šiuo prizu. Juolab kad jis buvo pagamintas specialiai man.
– Kuo skiriasi dabartinis futbolas, palyginti su jūsų karjeros laikais?
– Futbolas, aišku, pasikeitė, bet labiausiai – už aikštės ribų.
Galingi klubai jau egzistavo ir mano laikais – tokie kaip didis „Real“ ar didis „Bayern“. Bet futbolas tuo metu buvo mažiau pajėgus ekonomiškai.
Visos tos galimybės, kurias dabar turi treneriai ruošdamiesi rungtynėms, varžovų analizė ir visa statistika tiesiog nesulyginamos su mano epocha.
Informacija šiandien futbole valdo viską. Bet tai paskatino ir įprastų vertybių suvienodėjimą.
Brazilijos rinktinė jau nėra užtikrinta, jog nugalės tokias komandas kaip JAV, nes dabar visi viską žino vieni apie kitus.
Nebeliko vietos staigmenoms. Žaidimas tapo labiau priklausomas nuo taktikos.
Šiandien taip pat daug sunkiau išsilaikyti viršūnėje negu tuomet, kai aš žaidžiau. Didžios komandos dabar gyvuoja daug trumpiau.
– Kas dabar yra geriausias pasaulio futbolininkas?
– Viskas priklauso nuo laikmečio.
Visiems tapo daug sunkiau išsilaikyti pačiame aukščiausiame lygyje. Paskutinis tikrai didis žaidėjas man yra Zinedine’as Zidane’as. Jis mažiausiai dešimt metų demonstravo tą patį aukščiausią žaidimo lygį.
Šiandien yra Lionelis Messi ir Cristiano Ronaldo, kurie išsiskiria iš kitų.
C.Ronaldo savo žaibišku stiliumi man šiek tiek primena Eusebio. Jis taip pat turi elegancijos ir kūrybiškumo, būdingo tik išskirtiniams žaidėjams.
Bet anais laikais, be manęs, jūs nesunkiai galėjote išvardinti dar penkis ar šešis tikrai didžius futbolininkus. Tokius kaip Johanas Cruyffas, Franzas Beckenbaueris ar anapilin ką tik išėjęs Eusebio.
Dabar futbole liko tik dvi ar trys didžiosios žvaigždės.
– Ar Franckas Ribery patenka tarp jų?
– Šią akimirką - taip. Bet jis kol kas turėjo tik vieną išskirtinį sezoną.
Jeigu tu nori priklausyti futbolo legendų kategorijai, privalai taip žaisti ne vienus metus. Ši pastaba, beje, galioja ir Neymarui.
Dabar, deja, neliko daug žaidėjų, į kuriuos būtų galima lygiuotis kitiems. Tokia realybė. Asmeniškai man patinka ir Bastianas Schweinsteigeris. Jis turi daug panašių bruožų su F.Beckenbaueriu, nors žaidžia ir kitoje pozicijoje.
- C.Ronaldo ir L.Messi dabar išsiskiria iš kitų, bet jie abu dar niekuomet nelaimėjo pasaulio čempionato...
- Galbūt dabar šis titulas mažiau svarbus siekiant visuotinio pripažinimo negu tais laikais, kai aš žaidžiau.
Nesakau, kad nebūtina laimėti pasaulio taurės, bet Čempionų lyga dabar turi taip pat milžinišką įtaką kiekvieno žaidėjo populiarumui.
Čempionų lyga jau užkariavo visą pasaulį, nors yra tik Europos turnyras. Ir jis vyksta kasmet, o ne kas ketverius metus kaip pasaulio pirmenybės.
– Kaip šiandien stebite futbolo rungtynes?
– Nelygu, kas žaidžia. Jeigu tai „Santos“ ar Brazilijos rinktinės mačas, esu taip pat įsitempęs ir nervingas kaip sirgalius.
– Ar neturėsite ramybės ir šią vasarą, kai prasidės pasaulio čempionato kovos?
– Be jokios abejonės, nors Brazilijos rinktinė labai pakeitė savo žaidimo stilių.
Anksčiau visuomet turėdavome komandą, kurios pagrindinis ginklas ir jėga buvo atakuojantysis jos talentas. Mūsų puolėjai visuomet nulemdavo pergales – Didi, Vava, Garrincha, Jairzinho...
Dabar pirmąsyk per visą istoriją jaučiu, kad pagrindinė mūsų rinktinės stiprybė yra jos saugų linija ir gynyba, kuri iš tiesų atrodo labai solidžiai. Pats Felipe Scolari (Brazilijos rinktinės treneris. – Red.) tai pripažino.
Bet ši komanda vis dar turi sunkumų, kai reikia perduoti kamuolį iš aikštės vidurio puolėjams, nors Neymaras ir yra nuostabus žaidėjas.
Tiesa, pergalė Konfederacijų taurės varžybose suteikė daug pasitikėjimo visai rinktinei, nes finale 3:0 ji įveikė ne bet ką, o Ispaniją.
– Ką kiekvienam brazilui reiškia jūsų šalyje vyksiantis pasaulio čempionatas?
– Tai bus milžiniškas įvykis. Visas tas įkarštis ir emocijos, šiandien lydinčios nacionalinę ekipą, man primena tą karštligę per pasaulio čempionatą Brazilijoje 1950 metais.
Tuomet man buvo tik devyneri. Prisimenu, kaip mano tėvas su draugais klausėsi lemiamų rungtynių transliacijos per radiją, o po to ilgai verkė. Šie vaizdai man padarė didelį įspūdį.
Aš nieko nesupratau ir jo tuomet paklausiau: „Tėti, kodėl tu verki?“ Jis atsakė, jog verkia, nes Brazilija pralaimėjo („Marakanos“ stadione brazilai 1:2 nusileido Urugvajaus rinktinei. – Red.).
Tas pačias emocijas jaučiu ir šiandien Brazilijoje matydamas žmonių lūkesčius. Bet turiu jums prisipažinti: aš tikrai nenoriu, kad mano sūnus matytų mane verkiantį. (Juokiasi.)
