Neseniai pasitraukęs iš A lygos pirmenybių autsaiderės Alytaus „Dainavos“ vyr. trenerio pareigų, baltarusis Sergejus Aleinikovas iš Lietuvos neišvažiavo. Jis veda kursus mūsų šalies treneriams Nacionalinėje futbolo akademijoje Kaune.
„Vyksta FIFA tarptautiniai kursai jaunimo treneriams. Jie rengiami kiekvienais metais. FIFA kasmet siunčia instruktorių. Sergejus Aleinikovas ir yra toks instruktorius. Ne mes jį kvietėme, o jie mums jį atsiuntė. O tai, kad jis dirbo Lietuvoje, tiesiog yra sutapimas. Jis tuos kursus anksčiau yra vedęs ir Latvijoje, ir kitose šalyse. S.Aleinikovas veda ir teorines, ir praktines pratybas“, – aiškino NFA direktorius Raimondas Statkevičius.
Treniruojamą legendinio praeities Minsko „Dynamo“ saugo, ilgus metus žaidusio ir SSRS rinktinėje, S. Aleinikovo „Dainavą“ Italijos laikraštis „La Gazzetta dello Sport“ pavadino „blogiausia pasaulio komanda“. Alytaus ekipa pralaimėjo visas 14 žaistų rungtynių bendru rezultatu 1:75.
Trečiadienį prie „Dainavos“ prisijungė naujas treneris – sanmarinietis Marco Ragini. Tą pačią dieną įvyko stebuklas. „Dainava“ 2:0 nugalėjo lygos vidutiniokę Gargždų „Bangą“.
„Dainavos“ komanda yra labai jauna ekipa, kurioje žaidžia nemažai vietos mokyklų moksleivių.
„Jeigu klubo savininkai yra protingi, jie atsiveža Konstantiną Sarsaniją (Klaipėdos „Atlanto“ treneris. – Aut.) , duoda pinigų ir jis viską padaro. Jeigu savininkai irgi protingi, jie atsiveža Sergejų Aleinikovą, duoda pinigų ir jis viską padaro. Bet jeigu savininkai nėra protingi ir net negali sumokėti 12 tūkst. eurų, kad būtų galima registruoti naujus žaidėjus, gali atsivežti ką nori ir nieko nebus“, – S. Aleinikovo nesėkmes aiškino R. Statkevičius.
Už skolas Lietuvos futbolo federacija „Dainavai“ neleido registruoti naujų žaidėjų.
Alytaus klubą prieš šį sezoną įsigijo investuotojai iš Vakarų Europos. Jo prezidentas yra italas Giuseppe Greco.
– Ar dar ilgai būsite Lietuvoje? – paklausėme S.Aleinikovo.
– Iki penktadienio. Šiaip gyvenu Italijoje. Bet dabar esu šalia Baltarusijos, tai, suprantama, užsuksiu ir į tėvynę.
– Kaip vis dėl to buvo su „Dainava“? Jums neatlaikė nervai?
– Tiesiog to, ką man buvo žadėjęs prezidentas, jis neišpildė. Tuo momentu, kai aš nutariau pasitraukti, jokios perspektyvos nemačiau. Todėl taip ir nusprendžiau.
– Ilgokai laukėte.
– Iki tol tikėjausi, kad tas žmogus profesionaliai pažvelgs į savo pažadus. Bet buvo kitaip.
– Neliko dėl to pykčio visam Lietuvos futbolui?
– Prie ko čia Lietuva ir jos futbolas? Čia tik mano ir „Dainavos“ prezidento reikalas.
– Ar „Dainavos“ rezultatai nepakenks jūsų tolimesnei karjerai? Kas užsienyje žino, kas toje „Dainavoje“ žaidė? O rezultatus mato visi.
– Manau, protingi žmonės supras, kad čia buvo kažkas ne taip. Reikia būti labai negalvotu treneriu ar specialistu, kad nesuprastum, kad kai komanda pralaimi tokiais rezultatais, kažkas joje nenormalu. Juk nereikia būti fenomenaliu profesoriumi, kad po vakarykščio „Dainavos“ rezultato galvoti, kad joje viskas pasikeitė.
– Tiesą sakant – labai netikėtas rezultatas.
– Man jis sukelia labai daug klausimų...
– Gal jus bandė pašalinti futbolininkai?
– Tikrai ne. Tai juk jauni vaikinai. Jie to nesugebėtų.
– Ar po tokios patirties treniruotumėte kurį nors Lietuvos klubą?
– Šiuo metu į šį klausimą dar negaliu atsakyti...
– Prieš atvažiuojant čia tikėjotės tokio lygio pirmenybių? Ar jas įsivaizdavote stipresnėmis, silpnesnėmis?
– Nebuvo kalbos apie stiprų ar silpną čempionatą. Kalba ėjo geros, kovingos komandos sukūrimą. Tokia buvo mano užduotis.
– O jei vertinti ne „Dainavą“? Kitas komandas?
– Norint rimtai įvertinti pirmenybes, reikėtų dar bent kelis mėnesius praleisti Lietuvoje. Man labai sunku vertinti po trijų mėnesių darbo komandoje, kuri tuose mačuose buvo niekas. Tokiu atveju aš negaliu vertinti savo varžovų pajėgumo. Nelabai buvo kaip lyginti. Tos komandos juk žaidė prieš tuos vaikius, kurie parako neuostę ir tik pradeda semtis patirties.
– Ar sutikote Lietuvoje pažįstamų iš tų senų laikų, kai Sergejus Aleinikovas Minsko „Dinamo“ sudėtyje žaisdavo prieš Vilniaus „Žalgirį“ SSRS čempionate?
– Tai aišku. Su Valdu Ivanausku. Su Audriumi Žuta, kuris šiuo metu yra teisėjas. Radau senų pažįstamų.
– O šiaip, kokie ne futbolo įspūdžiai iš Lietuvos?
– Deja, neturėjau daug laiko pasivažinėti, apžiūrėti šalį. Ir supraskite, būnant mano situacijoje, mano mintys dirbo kita linkme. Kažko konkretaus pasakyti negaliu. Nebent tai, kad oras čia keičiasi kartą-du per parą.
– Nejaugi klimatas neprimena Baltarusijos? Juk taip toli vieni kitų gyvename...
– Matote, jau senokai negyvenu Baltarusijoje. Atvykstu į ją kartas nuo karto. Negaliu palyginti. Nors iš tiesų, kadangi gyvename netoliese, turėtų būti panašus klimatas. Bet man vis dėl to atrodo, kad Baltarusijos orai yra šiek tiek švelnesni.
