Visose septyneriose Urugvajuje, Brazilijoje, Čilėje, Meksikoje, Argentinoje ir JAV vykusiose pirmenybėse nugalėtojų taurę kėlė vienos iš trijų Pietų Amerikos šalių atstovai. Brazilija šventė tris, Urugvajus ir Argentina – po du kartus.
Pasaulio čempionate Brazilijoje sužaidus du grupių turnyrų turus atrodo, kad Amerika vėl pabandys išvyti futbolo konkistadorus namo be grobio ir šlovės. Jau dabar aišku, kad ant skydo, o ne su juo namo keliaus ispanai, anglai, bosniai. Po trečiojo turo prie jų, matyt, prisidės portugalai, rusų ir graikų šansai žengti aukštyn – šakėmis ant vandens rašyti.
Kol kas yra teorinė tikimybė, kad aštuntfinalyje rungtyniaus vos trys Europos komandos. Bet, žinoma, tik teorinė – kažin ar kas nors suabejotų, jog atkrintamosiose varžybose prie jau iškovojusių teisę ten žaisti olandų ir belgų prisidės vokiečiai bei prancūzai.
Gerai, sakykime, kad Europos valstybėms aštuntfinalyje atstovaus keturios – nors realesnis variantas yra šešios ar septynios, o gal ir daugiau – rinktinės. Tragedija? Kaip pažiūrėsi.
Ką siūlo šiame pasaulio čempionate savo teritorijoje tradiciškai laiminčios Pietų Amerikos komandos? Brazilai kol kas nepajėgia nugalėti be japonų teisėjo pagalbos. Argentiniečių išvargtas pergales lemia tik momentiniai – ir, beje, labai reti – futbolo genijaus Lionelio Messi rezultatyvūs nušvitimai. Urugvajus lygiai taip pat priklausomas nuo vieno žaidėjo, Luiso Suarezo, įvarčių, o Kolumbija žaidžia, vadinant reiškinius tikraisiais jų vardais, silpnoje grupėje.
Europa? Italų žaidimas banguoja, jaunos belgų ir šveicarų kojos, atrodo, vis dar dreba vien prisiminus tokius iškilius terminus kaip „pasaulio čempionatas“, „Brazilija“, „Maracana“. Bet rungtynių protokolai nemeluoja. O jie teigia, kad, jei kažkas ir žudo varžovus šiose pirmenybėse, tai yra Europos atstovai – olandai, prancūzai, vokiečiai. Rungtynėse su Kamerūnu, beje, ir kroatai.
Čempionatą laimės viena, o ne trys ar keturios komandos. Jei lemtų kiekybė, kurios kokybė išgaruoja ar bent nuslopsta maždaug pusfinalyje, futbolo Europa jau seniai būtų užkariavusi Ameriką – į pastarųjų trijų šiame žemyne vykusių čempionatų stipriausiųjų ketvertą tradiciškai įsiverždavo trys Senojo žemyno komandos. Ir ką? Nieko, auksas atitekdavo kitiems.
Pirmasis čempionato etapas – pernelyg ankstyvas laikas prognozuoti. Praėjusiose pasaulio pirmenybėse Pietų Afrikoje Europa į aštuntfinalį irgi delegavo tik šešias komandas, kurios aštuntfinalyje dėl likimo bei burtų užgaidos sudarė tris poras. Stipresnieji išpjovė silpnesniuosius, bet tie patys stipresnieji ketvirtfinalyje pasiuntė namo varžovus iš kitų žemynų, o finale santykius aiškinosi ispanai ir olandai.
Planetos pirmenybių tendencijos dažniausiai išlieka stabilios. Jos teigia, kad ir šįkart pusfinalyje turėtų būti bent dvi Europos komandos. Jos taip pat tikina, kad Amerika pasaulio taurės anapus Atlanto iš savo tvirtovės nepaleis. Bet sakoma, kad išimtys, kurių, be abejo, Brazilijoje gali būti, tik patvirtina taisykles. Taip pat sakoma, kad neišvengiamai turi ateiti laikas, kai būna pirmas kartas.
Futbolo konkistadorai atvyko pergalių. Todėl Amerikai teks parodyti visas geriausias savo kamuolio burtininkų savybes, kad auksas ir šlovė dar kartą – jau aštuntą – liktų savoje žemėje. Kad ir kaip ji vadintųsi – Brazilija, Argentina, Urugvajus ar Meksika.
