Vilniaus „Žalgirio“ drabužinėje jo žodis dažniausiai buvo paskutinis. 1988-ųjų vasaros žaidynėse Seule su SSRS rinktine triumfavęs A.Janonis buvo ne tik vienas kiečiausių gynėjų per Lietuvos futbolo istoriją, bet ir neginčytinas autoritetas komandos draugams.
Jo įtaką ir „Žalgiriui“, ir Lietuvos rinktinei geriausiai išduoda viena detalė – SSRS pirmenybėse fiziškai galingas futbolininkas net vilkėjo Nr.11 paženklintus marškinėlius, kurie tais laikais buvo išimtinė puolėjų privilegija.
„Arvydas turėjo tokį autoritetą, jog galėjo pasirinkti kokį tik nori numerį, – neslėpė kartu su A.Janoniu Seule triumfavęs Arminas Narbekovas. – Bet kai „Žalgirio“ komandoje sulaukiau pripažinimo, pavyko su juo susikeisti numeriais ir 11-ąjį jau pasiėmiau aš“.
„Koks aš buvau autoritetas tuomet? Kai išėjome į SSRS aukščiausiąją lygą, dar žaidė ir Algis Mackevičius, ir Stasys Danisevičius, ir Valdas Kasperavičius – jie ir buvo autoritetai. Aš dar buvau tik pacaniukas, – prisimindamas senus laikus „Lietuvos rytui“ pasakojo A.Janonis.
– Pirmaisiais karjeros metais visuomet net žaidžiau vidurio saugu, turėdamas užduotį uždengti geriausią varžovų saugą ar puolėją“.
Trylika sezonų su „Žalgiriu“ praleidęs buvęs pirmasis nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos rinktinės kapitonas nuo 1991-ųjų gyvena Austrijoje, kurioje ir baigė profesionalo karjerą.
Nors 53-ejų kėdainiškis dabar darbuojasi „Siemens“ bendrovėje, jis iki šiol turi ką pasakyti ir apie problemų kamuojamą Lietuvos futbolą.
– Arvydai, jau daugiau kaip 20 metų gyvenate Austrijoje. Netraukia grįžti į gimtinę? – A.Janonio pirmiausiai paklausė „Lietuvos rytas“.
– Ką reiškia: grįžti ar negrįžti? Kiekvienas yra savo gyvenimo kalvis ir gyvena taip, kaip jis nori.
Kiekvienais metais užsuku į Lietuvą. Sausio mėnesį palaidojau tėvą, buvau grįžęs į Kėdainius.
Nuolat palaikau ryšį ir su Robertu (Lietuvos futbolo rinktinių direktoriumi R.Tautkumi – Red.), ir su Stasiu (Lietuvos rinktinės trenerio asistentu S. Baranausku – Red.).
Bendrauju ne tik su buvusiais „Žalgirio“ žaidėjais. Buvau neseniai susitikęs ir su baltarusiu Georgijumi Kondratcevu, kai jo treniruojama Baltarusijos rinktinė Vienoje žaidė draugiškas rungtynes su Iranu, ir su rusu Aleksejumi Prudnikovu.
– 1988-aisiais su SSRS rinktine Seule tapote olimpiniu čempionu. Neseniai Maskvoje buvo paminėtas šios pergalės 25-metis. Ar dalyvavote jubiliejaus šventėje?
– Ne, tuo metu kaip tik gulėjau ligoninėje. Kaip ir visiems sportininkams man truputį širdis šlubuoja.
Žinau, kad Arminas (olimpinis čempionas A.Narbekovas – Red.) ten buvo nuvažiavęs. Kažkaip ruseliai labai mėgsta organizuoti tokius dalykus ir nepamiršta tokių progų.
Lietuviai net galėtų iš jų pasimokyti. Kai pernai buvo „Žalgirio“ šventė, ar ją kas prisiminė?
– Daugelis buvusių Jūsų komandos draugų: Robertas Tautkus, Vladimiras Buzmakovas, Arminas Narbekovas, Igoris Pankratjevas, Stasys Baranauskas – dabar dirba šalies futbolo federacijoje (LFF) ar Lietuvos rinktinėje. Jums niekas nesiūlė prie jų prisijungti?
– Vieną kartą buvo tokia tema prie mūsų stalo. Siūlė, kad pretenduočiau tapti Lietuvos rinktinės treneriu.
Mes paprasčiausiai kartu su buvusiais žalgiriečiais kalbėjomės: visi kelia savo kandidatūras, o kodėl tu nenori pamėginti? Čia dar tais laikais, kai į rinktinę ėmė kviesti pirmuosius trenerius iš užsienio. Dabar net negaliu pasakyti tiksliai, kada tai buvo.
Bet jeigu nori gerai atlikti savo darbą, tam pirmiausiai reikalingos žinios. Aš jų nepakankamai turiu.
Nežinau, kodėl visi taip siekia to posto. Rinktinės treneriui reikalingos žinios, o tokių žinių daugelis Lietuvos trenerių juk neturi.
Geras žaidėjas dar nėra geras treneris. Pirmiausiai būtina tokio darbo patirtis.
Šios pareigos nėra tokios paprastos, kaip galbūt kažkam atrodo. Juk Lietuvos rinktinė yra visos šalies veidas. Čia ne kokį klubelį paimsi. O treniruoti tik tam, kad patektum į istoriją, kad kažkas vėliau parašytų, jog buvai Lietuvos rinktinės treneriu? O jeigu tu šitam darbe nieko nesusigaudai?
Jeigu aš ką nors darau, atsiduotu tam darbui 100 procentų. Svarbu gyvenime visada suvokti ir savo atsakomybę. Jeigu jauti, kad žinių tau trūksta, negali dirbti vien tik todėl, kad pats to nori.
– Kuo dabar užsiimate Austrijoje?
– Dirbu „Siemens“ bendrovėje. Paprastai ramiai gyvenu ir niekur nesikišu.
Bet iki šiol turiu ir trenerio darbo licenciją. Anksčiau šiek tiek dirbau treneriu žemesnėse lygose, treniravau vaikus.
Kiekvienais metais Austrijoje lankau trenerių seminarus. Čia skaityti paskaitų atvažiuoja nacionalinių rinktinių treneriai, psichologai, fiziologai. Jie supažindina su naujausiomis tendencijomis, papasakoja, kokia kryptimi eina futbolas.
Per tuos seminarus tikrai šiek tiek patobulėji. Jeigu Austrijoje gauni trijų metų futbolo trenerio darbo licenciją, nesvarbu kokio ji lygio, privalai per tuos trejus metus nors vieną tokį seminarą aplankyti. Jeigu nelankai, reiškia tu nesitobulini, todėl net gali prarasti licenciją. Bet visi žmonės į seminarus vaikšto tikrai ne iš baimės, o patys norėdami tobulėti ir siekdami naujų žinių.
Susirenkam sekmadienį su draugais pažaisti ir futbolo. Turim tokią tradiciją jau gal 15 metų. Žaidžiam parke, ateina nemažai žmonių ir iš Lietuvos atstovybės Vienoje.
– Austrijoje iki šiol gyvena ir buvęs Lietuvos rinktinės puolėjas Robertas Fridrikas. Ar dažnai kartu su juo išgeriate alaus, prisimindami senąsias „Žalgirio“ pergales?
– Labai seniai Robertą mačiau, net nežinau, kaip jis dabar gyvena.
Dėkui, kad priminėte. Reikės jam paskambinti.
– R.Fridriko sūnas Mantas šį sezoną jau apsivilko „Žalgirio“ aprangą. Ką veikia Jūsų atžalos?
– Turiu 29-erių sūnų. Bet su sportu jis neturi nieko bendro.
Normalų gyvenimą Austrijoje čia gyvena. Ir anūkų vis dar neturiu.
– Vilniaus „Žalgiris“ futbolininkai pernai Europos taurės turnyre susitiko su Zalcburgo komanda. Kokį įspūdį paliko dabartiniai Lietuvos čempionai?
– Mano draugai iš Lietuvos atstovybės važiavo pažiūrėti to mačo Zalcburge („Žalgiris“ pralaimėjo 0:5 – Red.).
Visuomet, kai lietuvių komandos – ar krepšinio ar kitų sporto šakų – žaidžia kur nors netoli Austrijos: Čekijoje, Slovakijoje ar Slovėnijoje – mes organizuojamės jas palaikyti.
Draugai važiavo, bet aš tuomet likau namuose, nes žinojau, kad man būtų labai graudu stadione matyti, kas vyksta. Labai sunku žiūrėti, kai iš anksto žinai, kad lietuviai neturi jokių šansų dėl skirtingos komandų kokybės.
Stebėjau tą mačą per televizorių. Bet vistiek buvo skaudu, kad tavo komanda dabar tik tiek verta.
Kai lygina anų laikų ir dabartinį „Žalgirį“, man tai atrodo kaip absurdas. Juk negali lyginti Lietuvos rinktinės su paprastu klubu.
Sovietiniais laikais „Žalgiris“ juk buvo tikrų tikriausia Lietuvos rinktinė, nors taip ir nesivadino. Visi geriausi Lietuvos žaidėjai tuo metu priklausė „Žalgiriui“, nes šalyje nebuvo kitų normalių klubų. Mus rėmė ne tik „Žalgirio“ draugija, bet ir tuometė respublikos vyriausybė.
„Žalgiris“ buvo Lietuvos futbolo veidas. Todėl negalima ne tik lyginti, bet net ir klausinėti, koks skirtumas tarp tuometinio ir dabartinio „Žalgirio“.
– Kodėl Lietuvos futbolas per pastarąjį dvidešimtmetį taip smuko žemyn?
– Tuomet buvome išsišokėliai.
Kai „Žalgiris“ iškopė į SSRS aukščiausiąją lygą, prisimenu, kaip Adleryje žaidėme draugiškus mačus, ruošdamiesi debiutui. Kitų komandų atstovai ateidavo mūsų pažiūrėti ir iš džiaugsmo jau trynė rankas: „O jau turime vieną komandą, kuri tikrai iškris“.
Tokia tuomet buvo nuomonė apie mus. Bet pirmąjį ratą „Žalgiris“ baigė pirmoje vietoje. Kodėl?
Į „Žalgirį“ surinkdavo visus Lietuvos talentus. Per šią komandą praėjo labai daug futbolininkų. Girdžiu, kai dabar kalba: aš irgi laisvai galėjau žaisti „Žalgiryje“, bet manęs nepaėmė. Jeigu tu galėjai žaisti, tai tu ir žaidei. Kalbėti gali visi, bet reikia padaryti.
Tuomet vieni atsisijodavo, bet kas likdavo komandoje, tie jau buvo praėję ir ugnį, ir vandenį.
Mes žaidėme SSRS čempionate, kuris buvo tikrai aukšto lygio. Ir žaidėjų atranka, ir varžovai tuomet buvo visiškai kito lygio. Mes kovojom ir stengėmės, norėdami pasiekti tą patį lygį. Arši konkurencija tave tempė už ausų. Tu kasdien tobulėjai ir mokeisi, žaisdamas su pajėgiais varžovais.
Dabar to tikrai nėra. Lietuvos čempionato lygis akivaizdžiai prastesnis. O jeigu nuolat žaidi tik su silpnais varžovais, tai ir pats būsi tokio paties lygio.
Pažiūrėkite, kur žaidžia geriausi mūsų futbolininkai. Kokiuose klubuose? Jeigu tik geresniam klube, tai dar dažniausiai ir trina suolelį. Lietuvos futbolas yra labai gilioje duobėje.
– Ką pirmiausiai reikėtų daryti, kad Lietuvos futbolas pakiltų iš dugno?
– Susidariau įspūdį, kad Lietuvos valdžiai nelabai rūpi futbolas. Nėra aikščių, trenerių.
Vilniuje iki šiol nėra normalaus stadiono. Nelabai noriu kritikuoti, bet ar ne gėda dėl to?
Austrijoje kiekvienas kaimas turi savo stadioną, o Vienoje ant kiekvieno kampo pilna dirbtinių aikščių. Šioje šalyje yra net aštuonios futbolo lygos.
Kai atvykęs į tėviškę važiuoju per mūsų miestelius, darosi liūdna. Lietuvoje nematau sportinio gyvenimo.
Viskas prasideda nuo šalies valdžios dėmesio. Futbolui reikia lėšų ir didesnės valstybės paramos. Norėčiau, kad vyriausybė daugiau dėmesio skirtų ne tik futbolui, bet ir visam sportui.
Jeigu investuoji į futbolo aikštes ir kitą sporto infrastruktūrą, sudarai geresnes sąlygas savo žmonėms, išsprendi ne vieną socialinę problemą. Jeigu niekuo nepadedi, nėra ir rezultatų.
Jei Vyriausybė skirtų daugiau lėšų negu dabar, gal prasidėtų ir futbolo pakilimas.
Bet jeigu niekas nesikeis, negalima net svajoti, kad Lietuva po 20, 50 ar 100 metų žais pasaulio pirmenybėse.
Man atrodo, kad bent jau aš tikrai nesulauksiu tokios šventės.
