lrytas.lt pristato jums antrąją dienraščio „Lietuvos rytas“ straipsnio apie Lietuvos futbolo rinktinės trenerį I.Pankratjevą dalį.
Pirmąją dalį skaitykite ČIA.
Niekas neprilygo smūgiu
Suaugusiųjų futbole I.Pankratjevas nepasiekė tokių viršūnių kaip jaunimo varžybose.
Bet per 16 metų trukusią profesionalaus žaidėjo karjerą Lietuvos, Rusijos, Vokietijos ir Ukrainos klubuose 194 cm ūgio saugas taip pat paliko savo pėdsaką, susipažinęs su ne vienu geru treneriu.
„Jo smūgis buvo tikrai išskirtinis. Lietuvoje ir šiandien nėra nė vieno žaidėjo, kuris būtų arti to. Dabar rinktinėje niekas taip nesugeba mušti, kaip jis, – neabejojo I.Pankratjevo bendražygis Stasys Baranauskas. – Bet man kaip puolėjui labiausiai patiko jo ilgi greiti perdavimai. Po jų esu įmušęs nemažai įvarčių.
Igoris mokėjo įkišti kamuolį visur. Jis buvo tikras perdavimo meistras.
Jis žaidė viduryje ir visada buvo tas žaidėjas, nuo kurio priklauso atakų kryptis. Jis nebuvo labai greitas bėgikas, bet pats galėdavo reguliuoti žaidimo greitį savo perdavimais.
Pati pozicija iš jo reikalavo analizuoti ir nuolat aikštėje mąstyti. Visos didžiausios mūsų pergalės: ir Universiados auksas, ir trečioji „Žalgirio“ vieta SSRS pirmenybėse atėjo tuomet, kai aikštės viduryje žaidė Igoris ir Vidmantas Rasiukas. Jie abu buvo mūsų vidurio saugai ir reguliavo komandos žaidimo ritmą. Tai jaučiasi ir dabar, kai Igoris jau treniruoja rinktinę“.
„Kai Vilniuje lygiosiomis sužaidėme su danais, Pankratjevą net išbandžiau vidurio gynėjo pozicijoje. Neabejojau, kad jis galės gerai pakovoti antrajame aukšte su galingais varžovais, – Lietuvos rinktinės dvikovą su 1996 metų Europos čempionais prisiminė A.Liubinskas. – Tuomet sunku buvo net įsivaizduoti, kad Igoris kada nors taps rinktinės treneriu.
Bet jis sukaupė tikrai daug patirties, o žaisdamas Kijevo „Dinamo“ klube pažino ir Valerijaus Lobanovskio sistemą. Šios pamokos jam padarė didžiausią įtaką“.
Gavo V.Lobanovskio pamokų
Kijevo „Dinamo“ futbolininkai dar 1986-aisiais iškovojo Europos taurių laimėtojų taurę.
Legendinio Ukrainos trenerio V.Lobanovskio treniruojama komanda tuomet pavergė Europą, demonstruodama neįtikėtiną fizinį pasirengimą ir geležinę drausmę aikštėje.
„Tas V.Lobanovskio šarmas Kijeve iki šiol išlikęs. Igoris yra praėjęs garsiąją „Dinamo“ mokyklą. Ir aš dabar matau rinktinėje, kaip jis panaudoja tas pamokas, – A.Liubinskui antrino S.Stankus. – Igoris rinktinėje niekam nenuolaidžiauja. Jaučiasi, kad jis tvirtai valdo žaidėjus“.
„V.Lobanovskis net italams iki šiol yra trenerio etalonas. Bet Igoris ne tik Kijeve sutiko gerų trenerių, -- įsitikinęs S.Baranauskas. – Per savo karjerą jis turėjo daug galimybių ir įgijo tikrai didelį žinių bagažą“.
Vilniuje primušė teisėją
I.Pankratjevas nekaupė savo treniruočių užrašų, tačiau 2000-aisiais ryžosi pradėti naują karjerą.
Jis iki šiol dėkingas Valdemarui Martinkėnui (buvusiam Vilniaus „Žalgirio“, Kijevo „Dinamo“ ir Lietuvos rinktinės vartininkui, kuris 2004-aisiais nuskendo Slovėnijoje – Red.), kuris gyvenimo kryžkelėje atsidūrusiam bičiuliui kartą padovanojo vertingus konspektus, tapusius pagrindine trenerio profesijos abėcėle.
I.Pankratjevą pirmieji prisiminė gimtojo Kauno „Inkaro“ vadovai, o po kelerių metų jis pirmąsyk grįžo į Vilniaus „Žalgirį“ jau kaip treneris. Tačiau vilijampoliečio karjera sostinėje baigėsi skandalu.
2006-ųjų pavasarį po A lygos mačo Vilniuje su Panevėžio „Ekranu“ I.Pankratjevas įsiveržė į arbitrų kambarį ir ranka bei koja smogė teisėjui Viktorui Chileckiui. „Žalgirio“ treneris buvo įsitikinęs, jog jo komandos pralaimėjimą 0:2 nulėmė grubios arbitro iš Kauno klaidos.
„Aišku, negalima taip elgtis, nes privalai valdytis. Mes net iš žaidėjų reikalaujam, kad jie negautų kortelės. Bet kai nuoširdžiai stengiesi, ruoši komandą, žaidėjai sunkiai dirba, o ateini į rungtynes ir tau rodo fokusus, kartais pratrūksti, – neslėpė S.Baranauskas, savo akimis stadione matęs nelemtas „Žalgirio“ rungtynes. – Aš irgi esu ne vienas duris išvertęs. Bet ne todėl, kad to norėjau, o jau negalėjau suvaldyti emocijų. Po rungtynių ateina žaidėjai ir sako: treneri, ar matėte, ką padarė teisėjas? Čia – bjauriausias dalykas. Jeigu dar žaidėjai tylėtų...
Tai labai žmogiška. Todėl futbole – ir tos raudonos kortelės, ir treneriai pratrūksta. Štai neseniai Anglijos lygoje Arsenas Wengeras pastūmė Jose Mourinho. „Arsenal“ treneris – tikras džentelmenas, bet kažkodėl net jis neišlaikė.
Tikiu, kad jis buvo teisus. Kada treneris jau taip elgiasi, jis būna 100 proc. įsitikinęs savo teisumu.
Tai – sportas, ir tokios emocijos yra jo neišvengiama dalis. Jeigu nebūtų jokios reakcijos į neteisybę, sakytum: kas tu per treneris, jeigu tau ant visko nusispjauti. Galų gale net žiūrovams būtų neįdomu, jeigu aikštėje – nei baudų, nei kortelių, o visi elgiasi lyg teatre. Tai jau būtų ne futbolas“.
I.Pankratjevui tuomet grėsė net baudžiamoji byla, bet vėliau jis buvo diskvalifikuotas tik 15 rungtynių, o LFF drausmės komitetas jam skyrė 10 tūkst. litų baudą.
„Žalgirio“ trenerio sumuštas V.Chileckis netrukus baigė aktyvią teisėjo karjerą. Ukrainoje gimęs, bet Lietuvoje šaknis įleidęs futbolo teisėjas 2012-aisiais netikėtai mirė, sulaukęs vos 51-erių.
Norėjo didesnės algos
Juodžiausia karjeros dėmė nesukliudė I.Pankratjevui lipti į viršų.
2010-aisiais jis net buvo išrinktas geriausiu A lygos treneriu, kai antrąsyk grįžo į Vilnių ir iš pelenų prisikėlusiam „Žalgiriui“ padėjo šalies čempionate iškovoti bronzos medalius.
Tačiau po sėkmingo sezono naujieji sostinės klubo vadovai su I.Pankratjevu nepratęsė sutarties, o jo vietą vėliau užėmė V.Stankevičius.
„Komanda turėjo didžiules galimybes lipti į viršų. Tuomet buvo padaryta klaida, – iki šiol įsitikinęs S.Baranauskas. – Klubo šeimininkai sako: mes nesuklydom, nes kitą sezoną baigėm jau antri. Bet jų žingsnis buvo labai netikėtas. Treneris pasiekia rezultatą, ir yra keičiamas. Paaiškinti tai tikrai sunku“.
„Jo sutartis baigėsi. Mes derėjomės, bet nesutarėme dėl pratęsimo sąlygų“, – tvirtino Vilniaus klubo vykdančioji direktorė Vilma Venslovaitienė.
Nekalbus nuo vaikystės
Perėmęs rinktinės vairą I.Pankratjevas pirmiausia remiasi asmenine savo karjeros patirtimi.
„Pirmoje vietoje – drausmė ir tvarka. Kaip ir anais laikais žaidė „Žalgiris“, taip ir dabar – mūsų rinktinė, – tvirtino S.Baranauskas. – Jeigu žaisi tvarkingai ir apsiginsi, pasieksi ir rezultatą.
Reikalaujame, kad komandoje būtų drausmė. Bet tai nereiškia, kad karinė diktatūra. Nėra taip, kad žaidėjai pamatė Igorį, ir eina visi susigūžę. Drausmė yra tokia, kokia ir turi būti“.
Su „Facebook“ kartos futbolininkais I.Pankratjevas iki šiol bendrauja daug mieliau negu su žurnalistais. Treningus net per oficialias Lietuvos rinktinės rungtynes nuolat apsivilkęs vilijampolietis ir aprangos stiliumi, ir iškalba kol kas tikrai neprimena nei Jose Mourinho, nei Carlo Ancelotti ar Josepo Guardialos.
„Jis ir vaikystėje buvo neiškalbus. Jis visąlaik mieliau tyli. Čia yra problema, – pripažino S.Stankus. – Šiuolaikiniam treneriui komunikabilumas yra nepaprastai svarbus profesijos dalykas.
Privalai mokėti, kaip bendrauti su žurnalistais ir net turi kursus lankyti, kad galėtum išreikšti savo nuomonę visuomenei.
Bet prieš tai rinktinėje jau turėjom tą vengrą. Jis mokėjo taip gražiai kalbėti, kad visus metus visi žurnalistai ausis nuleidę net išsižioję klausėsi jo makaronų. Net seilės jums varvėjo, kol pagaliau pradėjote suprasti, kad jis kabina makaronus. Čia ir yra menas.
Bet treneriui dar labiau reikia sėkmės. Futbolo visuomenė neatleidžia pralaimėjimų. Gali prastai žaisti, bet laimėti ir žaisti gerai, bet pralaimėti. Pralošei – vadinasi esi blogas, nors ir žaidei gerai.
Pažįstu rinktinės trenerį, kuris tikrai negalėjo skųstis sėkme. Komanda būdavo tiesiog sugrūsta į vartininko aikštelę, bet ji laimėdavo. Treneriui reikia šarmo, o gyvenime laimės turėti“.
„Su savo darbo metodais ir savo žiniomis Igoris gali pasiekti nemažai ir su šita komanda“, – bendražygiu pasitiki S.Baranauskas.
