„Sveiki, esu Gerdas Mulleris. Atvežiau naujas virtuvės spinteles. Kur pastatyti?“ – paklausė senyvas vyras.
„Bayern“ klubas, mokėjęs jam 160 Vokietijos markių mėnesio atlyginimą, dar parūpino pusės dienos baldų pakuotojo darbą. Už tai G.Mulleris gaudavo dar 400 markių, tai jam leido pragyventi Miunchene.
Tokios istorijos byloja, kad „tautos bombonešis“, kuris per 427 bundeslygos rungtynes pelnė 365 įvarčius ir tapo rezultatyviausiu visų laikų Vokietijos futbolininku, nebenorėjo būti tuo, kas buvo iš tikrųjų.
Visų laikų rezultatyviausiam Miuncheno „Bayern“ komandos žaidėjui G.Mulleriui lapkričio 3 dieną sukako 70 metų.
Iš kitos futbolo epochos
G.Mulleris buvo tylus, drovus, jausmingas žmogus, jam buvo svetimas pagyrūniškumas.
Jo šlaunų apimtis siekė 60 cm, jis buvo varžovų baudos aikštelės siaubas, vartininkų košmaras, bet vienas jo trenerių Dettmaras Crameris davė jam švelnų malonybinį vardą – Gerdutis (vok. Gerdchen).
Neseniai „Bayern“ paviešinta žinia, kad G.Mulleris serga Alzheimerio liga, sujaudino daugelį žmonių dar ir dėl to, kad buvęs žymus sportininkas atstovauja tam laikui, kai futbolo pasaulis dar buvo kitoks.
Jo sėkmės metas – septintasis ir aštuntasis dešimtmečiai – smarkiai skiriasi nuo dabartinio.
Milžiniškos paramos ir reklamos sutartys, viešųjų ryšių profesionalai – visa tai buvo įžengę tik į pirmąją, švelniąją, stadiją.
Futbolininkai reklamavo bendrovę, kuri aprūpindavo juos sporto kostiumais, sporto prekių parduotuvėje valandą dalydavo autografus, kartais įrašydavo plokštelę.
Atrodė mažas ir storas
Jau karjeros pradžioje G.Mulleriui buvo svetimas narcisizmas, kuris būdingas kai kuriems šių laikų futbolininkams, ypač tokiems kaip Cristiano Ronaldo.
„Ko čia atėjo tas storulis?“ – toks klausimas dažnai kildavo varžovų komandoms, kai šios aikštės viduryje pamatydavo gimtojo Nerdlingeno komandoje rungtyniaujantį vidurio puolėją G.Mullerį.
Jis keršydavo savo įvarčiais. 16 – tiek kartą jų įmušė per vienas rungtynes. Būdamas septyniolikos, savo komandai buvo pelnęs 180 įvarčių iš 204.
Bet nusivilkęs marškinėlius, jis vėl tapdavo doru Gerdu. Tuo, kuris iš savo nedidelio suvirintojo mokinio atlyginimo po ankstyvos tėvo mirties rėmė motiną.
Paprastu, išskirtinių pomėgių neturinčiu jaunuoliu, kurio mėgstamiausias patiekalas buvo bulvių salotos.
„Nieko nevalgyk, tu ne Franzas Beckenbaueris, tu storas, mažas Mulleris“, – šaukė pirmasis jo treneris Zlatko Čajkovskis, kai 176 cm ūgio puolėjas rungtyniavo Miuncheno „Bayern“.
Bet storam, mažam G.Mulleriui padedant „Bayern“ 4 kartus tapo Vokietijos čempione, 3 kartus iš eilės (1974, 1975, 1976 m.) laimėjo Europos čempionų taurę.
1972 metais jis su rinktine tapo Europos, o po dvejų metų – pasaulio čempionu.
Kai kukliajam G.Mulleriui reikėjo paaiškinti savo sėkmės paslaptį, jis sakydavo: „Jei turėčiau 3 sekundes laiko apmąstymams, įvarčių neįmuščiau. Aš nuolatos mušu į vartus.“
Amerikoje paniro į liūną
Iš visų legendinių auksinio laikotarpio Vokietijos futbolininkų G.Mulleris vienintelis niekuomet nepasinaudojo tuomete sėkme savo karjerai pailginti.
F.Beckenbaueris, Seppas Maieris, Uli Hoenessas, Karlas Heinzas Rummenigge – šie žaliosios vejos meistrai pavertė save pelninga preke ir iš dalies netgi pasauliniais prekės ženklais.
G.Mulleris taip ir liko „storas mažas G.Mulleris“. Kai jį aštuntojo dešimtmečio pradžioje viliojo „Barcelona“, puolėjas atsakė: „Nenoriu. Juk negaliu valgyti daugiau nei vieno pjausnio.“
Prie „Bayern“ komandos vairo stojus treneriui Palui Csernai, legendinis futbolininkas buvo išguitas iš Miuncheno ir patraukė į saulėtąją Floridą – „Fort Lauderdale Strikers“ komandą.
G.Mulleris toliau mušė įvarčius, bet netrukus vakarais labai dažnai rymodavo jautienos didkepsnių bare. Ten jis pragėrė ir savo nedidelį nekilnojamąjį turtą. Gėrė tol, kol dešimtojo dešimtmečio pradžioje U.Hoenessas grąžino G.Mullerį į „Bayern“ šeimą ir privertė gydytis nuo alkoholizmo. Po to įdarbino „Bayern“ mėgėjų komandos antruoju treneriu.
Tuomet gerbėjai dažnai sutikdavo jį gatvėje su regztiniu ant pečių, prikrautu futbolo kamuolių. Jo rudos akys atrodė kiek pavargusios, bet draugiškos, be krislelio pykčio.
Pasikeitė ne tik kostiumai
„Anksčiau turėjome vieną sportinį kostiumą. Žiemą – irgi. Jį vakare pakabindavau virš krosnies, kad kiek pradžiūtų.
Dabar kiekvienas turi po aštuonis sportinius kostiumus“, – taip legendinis futbolininkas atsakydavo į klausimą „Kas pasikeitė?“.
Vienas sportinis kostiumas, 365 įvarčiai bundeslygoje, 68 įvarčiai rinktinėje...
Bet už žaliosios vejos ribų jis – kuklumo įsikūnijimas. To nebelikdavo tik tada, kai G.Mulleris artėdavo prie varžovų komandos baudos aikštelės.
Kuklumas niekur nedingdavo ir tuomet, kai įmušdavo įvartį.
Pakeldavo ranką, nežymiai pašokdavo, ir jau tada įvartis priklausė jo laukiantiems žiūrovams.
Parengė Ona KACĖNAITĖ
Svarbiausi G.Mullerio karjeros faktai
Gimė 1945 m. lapkričio 3 d. Nerdlingene (sąjungininkų užimtoje teritorijoje).
Ūgis – 176 cm.
Klubai: „Nördlingen“ (1960–1964), Miuncheno „Bayern“ (1964–1979), „Fort Lauderdale Strikers“ (1979–1981).
Vokietijos rinktinėje 1966–1974 metais pelnė 68 įvarčius (per 62 rungtynes).
Geriausias 1970 metų Europos futbolininkas.
1974 m. pasaulio čempionato finale pelnė pergalingą įvartį (Vokietija nugalėjo Olandiją 2:1).