„Nebuvo taip, kad ryte sugalvojau išvykti į Šveicariją, o vakare buvau ten. Kalbėjome tais klausimais su šeima ir nutarėme, jog taip mums bus geriau. Nežinau, gal rytoj priimsime kitą sprendimą ir keliausime atgal į Lietuvą, tačiau kol kas yra būtent taip. Ir mes tuo nesiskundžiame“,- pokalbį su portalu futbolas.lt pradėjo T.Danilevičius.
Tomai, jūsų karta vadinama gelbėtojų karta. Ta prasme, galinti išgelbėti Lietuvos futbolą. Sakykite, ar nebuvo minčių pasekti savo bendražygių pėdomis ir dirbti Lietuvos futbolo labui?
Kaip minėjau, mano ir šeimos pasirinkimas buvo Šveicarija, tad iš esmės daugiau nelabai buvo apie ką galvoti. Koks tas darbas būtų per atstumą? Aišku, aš nekalbu apie kažkokią konkrečią pagalbą. Mano patirtis, ryšiai, kontaktai tikrai galėtų būti naudingi. Tik tiesą sakant, dar pats nelabai žinau, kaip galėčiau tai išnaudoti.
– Kas jus taip traukia į tą Šveicariją?, – futbolas.lt paklausė T.Danilevičiaus.
– Pradėkime nuo to, kad iš Lietuvos aš išvykau būdamas aštuoniolikos ir jau net dvidešimt metų esu savotiškas emigrantas. Mano dukroms Lietuva asocijuojasi tik su seneliais, tetomis ir dėdėmis. Mes su žmona irgi daug metų gyvenę Italijoje, pripratome prie tos kultūros, tad nusprendėme nieko nekeisti. Nors oficialiai dabar gyvename Šveicarijoje, tačiau esame visiškai šalia Italijos. Ta Šveicarijos dalis niekuo nesiskiria.
– Ar galima sakyti, kad jūsų dukros italės?
– Ne, tikrai ne. Mano vaikai yra lietuviai. Mes namie visada kalbame tik lietuvių kalba ir mergaitėms ji nėra svetima. Nors suprantama, kad gyvendamos itališkoje aplinkoje, jos italų kalbą moka geriau.
– Prieš dvejus metus nusprendėte baigti profesionalo karjerą. Ar sunkus buvo kelias iš futbolininko į ne futbolininką?
– Man pasisekė, nes tas kelias buvo labai trumpas. Tuo metu, turėjau daug galimybių bendrauti su ne futbolo žmonėmis, su kuriais rasdavome kitų temų. Pats pradėjau verslą – tai irgi leido užsimiršti. Dabar, prabėgus dvejiems metams, apie buvusį etapą jau net nebegalvoju. Kita vertus, net jei galvočiau, procesas būtų negrįžtamas. Nei fiziškai, nei teoriškai.
– Baigęs žaisti profesionaliai, persikėlėte į mėgėjišką lygmenį. Vis dar paspardote savo malonumui?
– Taip, žinoma. Žaidžiame kažkurioje lygoje, tačiau net nepasakysiu kurioje. Man tai visiškai nesvarbu, nes šiame gyvenimo etape man svarbesnė bendravimo forma, o ne pats futbolo lygis.
– Kaip jūs patekote į tą komandą?
– Atsitiktinai. Gyvenu prie miškelio, tai mėgdavau savo malonumui pabėgioti. Kartą kaimynas pamatė ir sako: ko tu čia vienas bėgioji? Ateik pabėgiosi su komanda. Ir atėjau. Patiko ir likau (šypsosi).
– Įdomu, kokia reakcija buvo, kai jie išgirdo, kad žaidžia su vienos nacionalinės rinktinės kapitonu?
– Iš pradžių nuolat sakydavo, kad eičiau žaisti į normalų lygį. Niekaip negalėjo suprasti, kad aš to nebenoriu. Iš tikro, prireikė laiko, kol jie suprato, ko aš pas juos ateinu.
– Teko matyti, kad su šita komanda lankėtės Lietuvoje. Čia jūsų idėja?
– Mes turime tradiciją po sezono kur nors su visa komanda išvykti. Tuo metu, Lietuva Vilniuje žaidė atrankos rungtynes su Šveicarija, tad pasiūliau atvykti čia. Visiems ta idėja patiko ir visi kartu atvykome. Iš tikro, Vilnius jiems paliko didžiulį įspūdį. Tiesą sakant, jie netikėjo, kad pamatys šiuolaikišką miestą.
– O apie šiuolaikišką stadioną klausimų nesulaukėte?
– (juokiasi). Jie ilgai negalėjo suprasti, kodėl nacionalinė rinktinė žaidžia mėgėjų stadione. Kita vertus, jie labai džiaugėsi, kad galėjo būti taip arti žaidėjų, galėjo nusifotografuoti aikštėje bei prieiti prie futbolininkų autobuso bei gauti iš jų autografus. Šveicarijoje tokie dalykai būtų neįmanomi.
– Jūsų bendražygis Edgaras Jankauskas pasirinko „degančios kėdės“ darbą. Ką manote apie tai?
– Tiesa, kad Edgaras pasirinko ne patį lengviausią kelią ir ne patį geriausią laiką. Iššūkis didžiulis, tačiau kažkas turėjo būti pirmas, kuris padės rinktinei grįžti ten, kur ji buvo prieš dešimt metų. Edgaras yra kovotojas. Jis lyderis. Jis puikiai žino, kad norėdamas išeiti į sausumą, jis turės pereiti balą. Drąsos priimti tokį sprendimą reikėjo tikrai nemažai.
– Kada mes pagaliau išeisime į tą sausumą?
– Negreitai. Dabartinėje rinktinėje netrūksta žaidėjų, kuriems dar viskas prieš akis, tačiau ką reiks aplink juos lipdyti? Dabartinėje jaunimo ir jaunių rinktinėse yra juodos duobės. Viską reikia keisti fundamentaliai. Tam reikia mažiausiai dešimtmečio.
Turi būti sukurta normali vizija, kurios kryptingai siektumėm. Neužtenka nukopijuoti „Barcelona“ klubo akademijos programą ir sakyti – va, jau turime, ko reikia. Reikia suprasti, kur einame ir ko norime.
Galbūt, Edgaras Jankauskas ir nepasieks tikslo, turiu omeny, patekimo į Europos ar pasaulio čempionato finalinį etapą, tačiau net artėjimas prie to rezultato – jau būtų gerai. Dugną jau pasiekėme, nebesikaskime dar giliau.
– Kitas bendražygis Deividas Šemberas pasirinko kitokį kelią futbole. Kaip manote pavyks jam A lygą padaryti patrauklią žiūrovui?
– Pripažinkime, lyga merdėjo. Ji buvo – tačiau tik tam, kad būtų. O Deivis visada deklaravo, kad savęs treneriu nemato – jam artimesnė funkcionieriaus kėdė. Kaip ir Edgaro, jo laukia labai daug darbo. Vis tik, neabejoju, kad jis susitvarkys.
– Ir jau dabar tvarkosi. Tarkime, nuo klubų nuimtas starto mokestis. Galime sakyti, kad tai federacijos nuopelnas, tačiau kodėl tik dabar federacija šitaip nusprendė?
– Yra modelis, yra vizija ir žinodamas Deivio charakterį, galiu pasakyti, kad jis nesustos, kol nepasieks reikiamo rezultato.
– Prieš dvejus metus jūs pats vos netapote A lygos žaidėju. Ko pritrūko?
– Buvo tokių ale pokalbių su Klaipėdos „Atlantu“, tačiau nepriėjome bendrų susitarimų. Taip atsitiko ne dėl „Atlanto“, o dėl manęs. Aš tuo metu net pats nežinojau, ko noriu. O kai išsiaiškinau – tada nebebuvo nei „Atlanto“, nei futbolo.
– Sekate šio sezono A lygą?
– Lentelę mačiau (šypsosi). Rimtai kalbant, tai kol kas labiausiai pasigendu „Sūduvos“ gero žaidimo. Kažkaip ne pirmi metai jie neišnaudoja savo potencialo. Džiuginantis dalykas – mano draugo Roberto Poškaus treniruojamos „Lietavos“ rezultatai.
Žiūrint į lentelės viršų, tai „Žalgiris“ kol kas nelabai įtikina. Neabejoju, kad jie turės ką veikti tiek su „Atlantu“, tiek su „Trakais“. Klaipėdiečiai, kaip suprantu, žada dar stiprintis – o tai jau pareiškimas kovojant dėl aukso; trakiškiai – kasmet stabiliai juda tos pirmos vietos link. Bus įdomu.
– Kada jus patį bus galima pamatyti A lygos rungtynėse?
– Kažkada (šypsosi). Iš tikro, į Lietuvą darbo reikalais grįžtu kiekvieną mėnesį ir praleidžiu čia ne tiek mažai laiko. Turiu nekilnojamojo turto projektus, kuriems reikia priežiūros. Kai tik atsipras proga apsilankyti stadione – būtinai apsilankysiu.
