Antalijos saulė stipriai kepino jau gegužės pradžioje.
Šviesiaodė, žaliaakė Augustina tuo netruko įsitikinti – pakako neilgos valandėlės paplūdimyje ir ji stipriai nudegė odą. Tačiau saulės voniomis ir maudynėmis žydroje jūroje Augustina kasdien nesilepina. Į populiarų Turkijos kurortą lietuvė prieš tris mėnesius atvažiavo ne atostogauti.
Į Turkiją atvykusi pagal studentų mainų programą „Erasmus“ vilnietė čia tęsia Vilniaus universitete pradėtas turkų kalbos, kultūros ir religijos studijas ir kasdien žaidžia futbolą. Be jo Augustina savo gyvenimo neįsivaizduoja.
„Man kasdien reikia liesti kamuolį. Futbolas yra didžioji mano meilė“, – kalbėdama apie savo aistrą šypsojosi Augustina.
Dėl futbolo ji pasiryžusi aukoti ir pietus, ir vakarėlius su naujais pažįstamais.
Vilniaus „MFA Žalgirio“ moterų komandoje penkerius metus žaidusi ir iki šiol šią ekipą savo antrąja šeima vadinanti futbolininkė Turkijoje treniruojasi su dviem komandomis – universiteto „Akdeniz“ ir „1207 Antalya Muratpasa Belediye Spor“.
Pastaroji komanda kovoja Turkijos moterų futbolo lygoje ir ką tik pasibaigusiame čempionate užėmė aukštą ketvirtąją vietą.
Musulmoniškoje Turkijoje futbolas – tarsi antra religija. Susipažinę turkai vienas kito klausia, kokią futbolo komandą naujasis pažįstamas palaiko.
Nuo to, koks bus atsakymas, priklausys, ar užsimegs draugystė, ar įsiplieks didžiulis ginčas.
Todėl, rodos, nieko keista, kad ir moterys Turkijoje ne tik aktyviai domisi futbolu, bet ir jį žaidžia. Augustina neslėpė – ją nustebino aukštas turkių žaidimo lygis. Dauguma jų kamuolį su berniukais spardo nuo vaikystės.
Turkijoje ir mažiems, ir dideliems sudarytos puikios sąlygos treniruotis.
Aikščių daug, jose už minimalų mokestį galima spardyti kamuolį net ir sutemus.
Augustina pripažino – su turkėmis žaisti sudėtingiau nei su lietuvėmis. Turkės kur kas karštesnio charakterio, agresyvesnės, nenoriai dalijasi kamuoliu.
„Ir kamuolį, ir vietą komandoje čia reikia užsitarnauti. Turkės futbolo aikštėje – tarsi žvėrys. Net su turkais vyrais žaisti saugiau negu su merginomis“, – juokėsi Augustina.
Prireikė kelerių varžybų, kol centro saugės pozicijoje žaidžianti Augustina ir pati pamiršo lietuvišką kuklumą.
„Iš pradžių buvo labai nedrąsu. Nors ir mokausi turkų kalbos, ne viską supratau, ką sakė treneriai, komandos draugės, todėl stengiausi būti savo vietoje. Dėl to iš pradžių sekėsi nekaip. Vėliau supratau, kad čia reikia kovoti“, – pasakojo futbolininkė.
Artėjant šio sezono pabaigai į Antaliją atvykusi Augustina kuriam laikui apsigyveno klubui priklausančiame bute su žaidėjomis iš Vokietijos, Afrikos žemyno ir spėjo dar sužaisti keleriose rungtynėse.
Netrukus lietuvė sulaukė ir kitos Antalijos moterų futbolo komandos kvietimo prisijungti rugsėjį prasidėjus naujajam sezonui. Kurią komandą pasirinkti atėjus naujam sezonui – šis klausimas bene labiausiai kamuoja Augustiną šiomis dienomis. Apsispręsti nelengva.
„1207 Antalya Muratpasa Belediye Spor“ ekipos trenerius lietuvė pažinojo dar prieš atvykdama į Turkiją. Jie pakvietė Augustiną prisidėti prie vis geresnius rezultatus demonstruojančios komandos.
Tačiau lietuvė baiminasi, kad profesionalių komandoje išsikovoti vietą pagrindinėje žaidėjų sudėtyje gali būti sunku.
Todėl ją vilioja galimybė kitoje komandoje žaisti daugiau laiko ir taip sparčiau tobulėti.
Išstypusi iki 180 centimetrų Augustina tikrai galėtų būti krepšininkė. Tačiau populiariausia sporto šaka Lietuvoje jos niekada nedomino.
Išbandžiusi karatė, plaukimą, šokius ir net baletą Augustina atrado save futbole.
Iš pradžių ji tik teisėjavo futbolo rungtynėms, o vėliau nusprendė pati spardyti kamuolį.
Nors kol kas savo gyvenimo be futbolo neįsivaizduoja, apie profesionalią futbolininkės karjerą susimąsto retai. Todėl jei po dviejų semestrų „Akdeniz“ universitete ji sulauktų pasiūlymo pasilikti Turkijoje žaisti futbolo, nežinia, koks būtų galutinis jos sprendimas.
„Nežinau, ar norėčiau likti Turkijoje. Malonu, kai į rungtynes susirenka daug žiūrovų, visi emocingai palaiko. Tačiau aš, matyt, esu per daug suaugusi su Lietuva. O ten kažin ar galėčiau iš futbolo pragyventi.
Moterų futbolas Lietuvoje tik dabar populiarėja. Todėl šiuo metu man svarbiausi yra mokslai“, – sakė Lietuvoje laisvu laiku judėjime „Moterys už futbolą“ savanoriaujanti studentė.
Vilniaus universiteto Orientalistikos centre trečius metus turkologiją (turkų kultūrą, religiją ir kalbą) studijuojanti Augustina vis sulaukia klausimų, kodėl pasirinko neįprastas studijas. Meilė turkui? Susižavėjimas islamo religija?
„Tikrai ne“, – purtė galvą Augustina.
Mokykloje svajojusi apie politikos mokslus arba studijas Karo akademijoje, turkologijos studijas ji pasirinko dėl ateities galimybių. Turkijoje iki studijų ji nė nebuvo lankiusis.
„Norėjau studijuoti ką nors egzotiško. Man įdomi turkų kultūra, islamo religija. Tačiau aš esu katalikė ir neketinu nieko keisti“, – sakė A.Šalkauskaitė.
Tiesa, ne vienas turkas Antalijoje ją bandė įkalbėti tapti musulmone. Kantriai ir ilgai Augustina įkyruoliams aiškino, kodėl neketina to daryti.
Savo fakultete „Akdeniz“ universitete lietuvė yra vienintelė užsienietė, todėl turkiškai paskaitas klausanti svetimšalė sulaukia ypač daug dėmesio. Aukšta ilgakasė futbolininkė dažnai girdi, kaip turkės apkalba jos elgseną, išvaizdą.
„Kartais smagu apsimesti, kad nesuprantu turkiškai. Todėl kai prabylu jų kalba, visi nustemba. Turkams malonu, kad aš, europietė, mokausi jų kalbos. Dėl to sulaukiu daug komplimentų“, – pasakojo penkiomis užsienio kalbomis kalbanti Augustina.
Komplimentų dėl savo išvaizdos ji sulaukia net iš dėstytojų.
Todėl net ir pakilus termometro stulpeliui iki trisdešimties laipsnių karščio lietuvė Antalijoje vengia segėti trumpus sijonus.
„Turkai gali taip įdėmiai ir akivaizdžiai įsispitryti, kad darosi nejauku, todėl aš stengiuosi jų neprovokuoti“, – pasakojo Augustina.
Turkės – priešingai. Net į universitetą jos drąsiai eina su trumpučiais šortais, pilvo nedengiančiomis aptemptomis palaidinėmis, ryškiu makiažu ir šventinėmis šukuosenomis.
„Kartais klausiu savęs: „Ar aš tikrai esu Turkijoje?“
Jaunos turkės nori būti ryškios, jos labai mėgsta auskarus bamboje, nosyje, tatuiruotes. Taip, kaip rengiasi jos, aš Lietuvoje į universitetą nedrįsčiau eiti.
Tačiau čia taip įprasta – nieko keista, kad auditorijoje šalia tokios nuogalės sėdi juodais ilgais musulmoniškais drabužiais apsirengusi turkė“, – pasakojo Augustina.
Drąsiau ji rengiasi tik išėjusi pasilinksminti su kitais užsieniečiais studentais. Beje, jų šį semestrą „Akdeniz“ universitete kur kas mažiau nei paprastai.
Po neseniai Turkijoje nugriaudėjusių sprogimų dauguma užsieniečių nusprendė atšaukti savo studijas, jų manymu, nesaugioje šalyje. Grįžti namo tėvai ragino ir Augustiną.
„Pastarųjų mėnesių įvykiai Turkijoje gąsdina. Tačiau Antalijoje nesijaučiu nesaugi. Aišku, stengiuosi būti atsargi – internete seku JAV, Lietuvos ambasadų pranešimus, vengiu didžiųjų prekybos centrų, aikščių, kuriose turkai mėgsta susėsti pasišnekėti, didžiųjų transporto stotelių, vietų, kuriose renkasi turistai.
Tėtis vis pajuokauja, kad eidama į universitetą užsidėčiau šalmą ir neperšaunamąją liemenę. Žinau, kad mamai mano studijos Turkijoje kainuoja labai daug nervų, tačiau mesti nenoriu.
Po vasaros atostogų vėl ketinu grįžti penkiems mėnesiams“, – savo planus atskleidė vilnietė.
Nors Turkijoje švietimo sistema nėra pati stipriausia, lietuvę žavi tai, kad „Akdeniz“ universitete ji gali pasirinkti iš didelės paskaitų įvairovės. Pavyzdžiui, universitete ji gali mokytis nardymo, masažo, jogos, šokių, teniso, šaudymo iš lanko.
Antalijoje lietuvę žavi ir ne toks oficialus, kur kas draugiškesnis dėstytojų ir studentų bendravimas nei Lietuvoje. Vietoje nenustygstančiai studentei it oro reikia kuo daugiau veiklos.
Todėl laisvu laiku universitete ji su vaikinais lanko Tailando bokso (muai tai) treniruotes.
Be to, išbandė ir modelio darbą – sulaukusi kelių agentūrų kvietimo Augustina fotografuojasi fotosesijose ir vaidina reklamose.
„Tai – tik dar viena įdomi patirtis. Supratau, kad pozuoti – sunkus darbas. Žaisti futbolą kartais paprasčiau“, – šypsojosi tamsiaplaukė, dažnai turkų net palaikoma brazile.
Pritapti Antalijoje Augustinai buvo paprasčiau nei kitiems užsieniečiams studentams. Mat prieš tai ji porą mėnesių gyveno Stambule, porą savaičių – Turkijos ir Sirijos pasienio mieste Gaziantepe. Tačiau net ir pustrečių metų studijuojant turkų kalbą, papročius ir tradicijas lietuvei sunku artimai bendrauti su turkų vyrais.
„Jaučiu didelį kultūrinį skirtumą. Girdėjau ne vieną istoriją, kai dėl jų subyrėjo šeimos.
„Skype“ programa dažnai kalbuosi su močiute. Ji žiūri turkiškus serialus ir mane vis perspėja nesusirasti turko vyro“, – juokėsi Augustina.
Močiutei kažkodėl turkai – negražūs vyrai. Tačiau pati Augustina – ne tokia kategoriška.
„Čia sunku suprasti, kokia žmogaus turtinė padėtis, nes visi pasitempę, gražiai apsirengę, pasikvepinę, susišukavę, šypsosi. Vyrai labai seka madą ir stengiasi gražiai atrodyti.
Be to, turkai skiriasi nuo arabų. Dažnai iš kurso draugų girdžiu, kad jie yra ateistai ir norėtų gyventi Europoje, turėti daugiau laisvės“, – pasakojo vilnietė.
Nors Augustina ir gyrė turkų linksmumą, draugiškumą, mokėjimą atsipalaiduoti, akivaizdžią pagarbą vyresniems, tvirtus šeimų ryšius, ji neslėpė, kad prie kai kurių dalykų priprasti jai labai sunku.
Labiausiai vargina žmonių gausa, nuolatinis triukšmas, šurmulys. Todėl jau dabar Augustina su nekantrumu laukia liepos mėnesio, kai galės grįžti į Lietuvą ir nuo to pailsėti.
„Kartais Antalijoje jaučiuosi kaip turguje. Turkai – judrūs ir emocingi žmonės, todėl sugrįžusi iš paskaitų dažnai jaučiasi išsunkta. Be to, labai pasiilgau savo komandos ir mamos cepelinų“, – nusišypsojo atsisveikindama.