Islandiška pasaka tęsiasi. Grupėje įveikusi Austriją bei nepralaimėjusi Portugalijai ir Vengrijai salos komanda 2:1 nugalėjo anglus ir privertė jų trenerį Roy'ų Hodgsoną paskelbti apie atsistatydinimą. Islandai laimėjo didesnę rungtynių dalį gindamiesi, bet tai nebuvo autobusas vartuose – didžiąją darbo dalį sensacijos kūrėjai atliko viduriniame aikštės trečdalyje, o progų prie Hanneso Haldorssono saugomų vartų nebuvo daug.
Apskritai autobusai, kurie grupių turnyre neretai stovėjo daugelio komandų vartuose, aštuntfinalyje buvo perkelti į stovėjimo aikšteles už stadionų ribų. Tų, kurie vis dar bandė tikėti, jog šiame etape galima sulaukti sėkmės vien atmušinėjant varžovų atakas, iliuzijos buvo sugriautos. Vokiečiai be didesnio vargo sudorojo slovakus, o rungtynių pradžioje įmušę airiai neatlaikė prancūzų spaudimo.
Paradoksas, bet puolimas atkrintamosiose varžybose tapo didesne vertybe nei grupės varžybose, kur klaidos kaina gerokai mažesnė. Tai įrodo rezultatyvumo statistika: aštuntfinalyje ji siekė beveik du su puse įvarčio per rungtynes – gerokai daugiau negu mažiau nei du įvarčiai, mušti grupėse. Tai iš dalies patvirtina ir skeptikų, teigiančių, kad 24 komandos čempionato finalo turnyre – per daug, įžvalgas.
Aštuntfinalyje buvo futbolo, tinkamo bet kurio sirgaliaus skoniui. Matėme galingą vokiečių futbolo mašiną. Belgų kamuolio burtininkų fejerverką dvikovoje su Vengrija. Atsargų, bet taktiškai beveik nepriekaištingą gynybinį futbolą portugalų rungtynėse su kroatais. Pagal laikmečio taisykles gerąja prasme modernizuotą itališką catenaccio, pasiuntusį namo ispanus. Ir, aišku, islandišką stebuklą.
Neperjunkite kanalo. Reikia manyti, kad įdomiausi šio čempionato įvykiai – priešakyje.
Aštuntfinalio etapo rungtynės. Italija – Ispanija. Antonio Conte per rungtynes spardo iš aikštės išlėkusį kamuolį į tribūnas, o po įvarčių bando užsiropšti ant atsarginių suolą dengiančio stogelio. Bet šie laukiniai emocijų protrūkiai toli gražu nereiškia, kad italų treneris yra linkęs prarasti šaltą protą. Futbolo išminties pamokų A.Conte jau padalijo ir belgui Marcui Wilmotsui, ir ispanui Vicentei Del Bosque, kuris, kitaip nei R.Hodgsonas, po rungtynių nepaskelbė traukiąsis. Nors po dviejų nevykusių čempionatų turbūt atėjo laikas tai padaryti.
Etapo žvaigždė. Edenas Hazard'as (Belgija). Galėtų būti ir Antoine'as Griezmannas, įmušęs airiams abu prancūzų įvarčius, bet belgų kapitonas šįkart tiesiog skraidė aikštėje. E,Hazard'o įvartis ir rezultatyvus perdavimas rungtynėse su vengrais – tik ledkalnio viršūnė. Skaičiai galėjo būti daug įspūdingesni, jei nebūtų buvę sėkmingų vartininko Gaboro Kiraly epizodų ir E.Hazard'o komandos draugų iššvaistytų progų po saugo perdavimų.
Etapo įvartis. Xerdanas Shaqiri (Šveicarija). Nebandykite to pakartoti – jei neužsimušite, tai tikrai susižalosite. Neįtikėtinas akrobatikos šedevras leido X.Shaqiri smūgiu per save iš 16 metrų nuo virpsto pasiųsti kamuolį į tinklą ir nutempti komandą iki 11 metrų baudinių serijos, kuri buvo pralaimėta lenkams.
Etapo komanda. Islandija. Juokaujama, kad per jų rungtynes tėvynėje prie televizorių sėdi net katės ir šunys. Jei viskas ir toliau vyks taip, tikėtina, kad Atlanto vandenyno banginiai irgi pradės plaukti į salą žiūrėti futbolo.
Etapo katastrofa. Anglija. Dar vienas Brexitas. Šįkart be jokių referendumų, pasiteisinimų ir antrųjų šansų.
