Bet mėginti niekas negali uždrausti. Todėl čia – dar viena teorija.
Iki lemiamų čempionato rungtynių nenukeliavo nei Kroatija, nei Ispanija, nei Italija, nei Belgija. Komandos, kurios, nepaisant vieniems – geresnių, kitiems – prastesnių išankstinių prognozių, epizodiškai rodė, kad tarsi ir galėtų tai padaryti. Visos jos krito.
Kodėl? Galima kalbėti apie tai, kad italai tiesiog neatsilaikė prieš fiziškai, techniškai ir psichologiškai stiprius vokiečius. Apie tai, kad belgai – vis dar tie patys pergalėms nesubrendę talentingi berniūkščiai. Na, gerai, kitaip – dabar jau jauni vyrai, kurie ateityje turės laiko ir progų nutildyti skeptikus. Apie tai, kad kroatai pasirinko klaidingą taktiką aštuntfinalio rungtynėse su Portugalija ar apie skausmingą ir vis dar nesibaigiančią kartų kaitą Ispanijos rinktinėje.
Bet galima rasti ir bendrą vardiklį – visos šios komandos žaidė grupėse, apie kurias įprastai sakoma: mirtininkai. Paprasta – visi jie turėjo būti maksimaliai pasirengę futbolo karams jau pirmąją čempionato dieną.
Išlaikyti tobulą formą dar mėnesį po sekinančio klubų sezono – neįtikėtinai sunku. Italijos, Ispanijos, Belgijos, Kroatijos futbolininkai jos ir neišlaikė. Atostogos prasidėjo anksčiau nei jie būtų norėję.
Prisimenant prancūzų žygį į Sen Deni, kur vyks finalas, bene iškalbingiausia detalė turėtų būti grupės rungtynės su albanais, kuriose „mėlynieji“ iki pat paskutiniųjų minučių risnojo po aikštę pernelyg nedidindami ir nekeisdami tempo. Galbūt dėl to, kad žinojo – grupėje, kurioje buvo šveicarai, rumunai ir albanai, nieko rimto nepralaimėsi net žaisdamas 70 ar 80 procentų galimybių. Tiesiog ruošk ginklus atkrintamosioms varžyboms.
Panašiai gal mąstė ir portugalų treneris Fernando Santosas, bet islandai, austrai bei vengrai netikėtai įsuko jo vadovaujamą komandą į rimtą mėsmalę, iš kurios išsikapsčiusi Portugalijos komanda buvo priversta susitaikyti su nemaloniu faktu – į aštuntfinalį žengta iš trečiosios pozicijos grupėje. Išsikapstyta per plauką.
Tačiau futbolas, kaip ir gyvenimas, kupinas paradoksų. Paaiškėjo, kad būtent trečioji vieta pasiūlė portugalams gana sklandžią vagą finalo link. Svarbiausių favoritų savo greitkelyje į Sen Deni jie dar nesutiko. Prancūzams taip pat teko atlaikyti tik vieną žūtbūtinį karą – pusfinalį, kuriame griuvo pasaulio čempionė Vokietija.
Sakote, visa tai šakėmis ant vandens rašyta? Gal. Bet, kaip sakė vienas iškilus politikas: „Kas galėtų paneigti?“ Juolab kad, kaip minėta anksčiau, tiesos šiuo atveju nerasi – galima tik spėlioti.
Pusfinalio etapo rungtynės. Prancūzija – Vokietija. Galbūt geriausia iš viso, kas šiame čempionate buvo iki šiol.
Pusfinalio komanda. Prancūzija. Portugalai irgi laimėjo, bet ne prieš pasaulio čempionus.
Pusfinalio žvaigždė. Antoine'as Griezmannas (Prancūzija). Aiškinti, kodėl, galima nebent tiems, kurie nematė prancūzų ir vokiečių akistatos. Du įvarčiai, nuostabi kova dėl kamuolio varžovų teritorijoje ir alinamas darbas be kamuolio savo aikštės pusėje, kai to reikėjo komandai.
Pusfinalio įvartis. Cristiano Ronaldo (Portugalija). Galinga galva po skersiniu paleista strėlė rungtynėse su Velsu ne tik suteikė portugalams, kaip vėliau paaiškėjo, lemtingą pranašumą, bet ir buvo daug efektingesnė už kitus šio etapo rezultatyvius smūgius, kurių vienas – 11 metrų baudinys, o kiti du – epizodai, kai futbolininkai kišo kojas taip sėkmingai, kaip ledo ritulio puolėjai dažnai kiša lazdas.
Pusfinalio frazė. „Įvarčiai yra tik dažai ant automobilio kėbulo – ne variklį varantys degalai“, – vaizdingai apie savo įvarčių sausrą kalbėjo Vokietijos rinktinės žaidėjas Thomasas Muelleris. Poetiškos kalbos situacijos nepakeitė – 10 įvarčių pasaulio čempionatų finalo turnyruose įmušęs T.Muelleris Europos čempionatą, kaip ir prieš ketverius metus, paliko nė sykio nepasiuntęs kamuolio į varžovų vartus.
