Kai prieš kitą sezoną bus perskaičiuotas žemyno klubų reitingas, 54 šalių sąraše Lietuva su Farerų salomis dalysis 50-51 vietomis. Žemiau – tik nykštukiniai Gibraltaras, Andora ir San Marinas. Velsas ir Malta prašvilps pro mus lyg pro stovinčius.
Sakoma, kad nuo dugno yra vienas kelias – aukštyn. Tai – ne visai tiesa. Yra ir kita tikimybė: likti gulėti dugne tarsi nuo grandinės nutrūkusiam inkarui.
Kokios Lietuvos klubų perspektyvos? Bent jau kitą sezoną – miglotos. Pralaimėdamos jau pirmam atrankos turnyro varžovui, – o būtent taip šią vasarą nutiko visoms keturioms Lietuvos atstovėms, – komandos savo reitingo pernelyg nepagerins. Tai reiškia gyvenimą neskirstytų komandų krepšelyje ir gana stiprius varžovus artimiausioje ateityje.
Išimtis – Lietuvoje titulus vieną po kito skinantis Vilniaus „Žalgiris“, šiemet ženkliai šoktelėjęs Europos klubų reitinge ir, jei nenutiks stebuklų, kitais metais pateksiantis tarp skirstytų komandų, kad ir kur žaistų – Čempionų lygoje ar Europos lygoje.
Bet ir dėl to audringai džiūgauti per anksti. Sąlyginai silpnesnį varžovą irgi reikia įveikti aikštėje, o tai lietuviams pastaruoju metu sekasi sunkiai. Net ir tuo atveju, jei varžovas – iš Estijos, o Lietuvos komanda likus žaisti mažiau nei pusvalandį turi prašmatnią dviejų įvarčių persvarą.
Aišku, „Trakai“ dabar galėtų baksnoti į faktą, kad „Nomme Kalju“ įveikė ne tik juos, bet ir Haifos „Maccabi“ iš Izraelio. Bet, pripažinkime, tai jau nebe mūsų reikalas: mes – svetimi šio sezono Europos klubų futbolo šventėje.
Klubai sukasi tarsi užburtame rate. Kuo mažiau laimima, tuo prastesnis reitingas. Kuo žemesnės lygos statistinės pozicijos, tuo ji mažiau patraukli darbo ieškantiems stipriems legionieriams. Apie savų jaunų žaidėjų parengimą net nebe įdomu kalbėti – jaunimo rinktinė sugeba pralaimėti Andorai, ir jokios futbolo akademijos tų jaunų žmonių žaisti neišmoko.
Atėjo metas užduoti egzistencinį klausimą: ką daryti? Dabar, matyt, lieka viena – laukti ir tikėtis.
Tikėtis, kad rezultatyvios bus pastarojo meto permainos nacionalinėje lygoje – komandų skaičiaus sumažinimas vardan futbolo kokybės, apsivalymas nuo „lažybinių“ klubų ir žaidėjų.
Tikėtis, kad ambicingus pažadus tesės Kauno „Stumbras“. Arba, kad Utenos „Utenio“ pasirinktas futbolo struktūros kūrimo modelis paskatins panašiai dirbti kitų provincijos miestų ir miestelių klubus.
Dabar daug kalbama apie tai, kad konkurencija šalies lygoje padidėjo. Gal. Bet akis vis dar bado aiški takoskyra tarp keturių Europoje laimėti nepajėgiančių šalies futbolo flagmanų ir visų kitų.
Lietuvai reikia ne keturių, o bent jau šešių ar aštuonių konkurencingų klubų. Jei kažkokiu būdu – apie galimybes turėtų labai nuosekliai mąstyti ir šalies futbolo lyga, ir federacija – tai pavyktų padaryti, galbūt stumdytumėmės pečiais ne su Malta ir Gibraltaru, o bent jau su Estija ar Islandija.
