Kaip italai, bet labiau užsispyrę ir darbštesni.
Slovėnijoje rungtyniavęs ir slovėnų futbolininkus pažįstantis Lietuvos rinktinės saugas Vykintas Slivka nujaučia, kodėl vos kiek daugiau nei 2 mln. gyventojų turinti Balkanų šalis jau tris kartus žaidusi ten, kur lietuviai vis dar svajoja patekti.
„Manau, kad labiausiai dėl geros geografijos. Šalia – Italija, šiltesnis klimatas, – sakė sezoną Slovėnijos lygoje praleidęs V.Slivka. – Slovėnų futbole labai juntama italų įtaka.
Slovėnai irgi žaidžia gerai organizuotą, gynybinį futbolą. Ir, žinoma, turi gerų žaidėjų, kurie rungtyniauja aukštu lygiu stipriuose klubuose.“
Išgyveno aukso erą
Daug kas pasikeitė nuo 1994–1995 metų, kai Lietuvos futbolo rinktinė dusyk vienodu rezultatu 2:1 įveikė slovėnus Europos pirmenybių atrankoje.
Iš Vilniuje ir Maribore tuomet įvarčius pelniusių Lietuvos futbolininkų – Viačeslavo Sukristovo, Audriaus Žutos, Ramūno Stonkaus ir Arūno Šuikos nė vienas neberaškė žvaigždžių futbolo padangėse, o Slovėnijoje netrukus atsiskleidė ryškių asmenybių.
Su 1995 m. Maribore įvartį į lietuvių vartus pelniusiu puolėju Zlatko Zahovičiumi ir treneriu Srečko Katanecu, kuris vadovauja Slovėnijos rinktinei ir dabar, siejami didžiausi nedidelės Alpių šalies pasiekimai futbole.
Šie du slovėnai buvo pagrindiniai auksakaliai per sirgalių vadinamą aukso erą, kai Slovėnija iškopė į 2000 m. Europos ir 2002 m. pasaulio pirmenybes.
Z.Zahovičius pralaužė ledus, per Europos pirmenybių atranką pelnęs 9 iš 15 komandos įvarčių, o dar tris pridėjęs finaliniame etape Belgijoje ir Olandijoje, kur per trejas rungtynes palaikyti savo tautiečių buvo atkeliavę net 30 tūkst. slovėnų.
Kai 2002 m. per pasaulio čempionatą Pietų Korėjoje ir Japonijoje po pirmojo grupės mačo kilo konfliktas tarp Z.Zahovičiaus ir S.Kataneco, aukso era baigėsi – puolėjas buvo išsiųstas namo, treneris netrukus atsistatydino, o Slovėnijai teko palaukti, kol rinktinė vėl sugrįš į futbolo elitą.
Aplenkė lietuvius grupėje
Tai atsitiko po aštuonerių metų, kai Slovėnija pateko į 2010 m. pasaulio čempionatą, prieš tai atkrintamosiose rungtynėse įveikusi Rusiją, nors yra viena iš trijų mažiausių šalių per planetos pirmenybių istoriją (mažesnės – tik Šiaurės Airija bei Trinidadas ir Tobagas).
Iš Pietų Afrikos Respublikoje prieš šešerius metus žaidusios ir per plauką į kitą etapą neiškopusios Slovėnijos ekipos penki futbolininkai šią savaitę atvyko į Vilnių.
Tarp jų – 37 metų puolėjas Milivoje Novakovičius, pelnęs du įvarčius 2014 m. spalį LFF stadione, iš kurio slovėnai išsivežė pergalę 2:0 prieš tuomet blankiai atrodžiusią dar Igorio Pankratjevo vadovaujamą Lietuvos rinktinę.
Nors lietuviai po Arvydo Novikovo įmušto 11 metrų baudinio ir lygiųjų 1:1 pernai spalį Liublianoje sutrukdė šeimininkams iškart užsitikrinti vietą „Euro 2016“ atkrintamosiose varžybose, slovėnai galiausiai finišavo E grupėje treti – surinkę šešiais taškais daugiau ir užkopę dviem pozicijomis aukščiau už Lietuvos rinktinę.
Pernai lapkritį atkrintamosiose varžybose slovėnams nepavyko įveikti Ukrainos, bet dabar – nauja istorija ir naujos viltys.
Kaip ir Edgaro Jankausko treniruojama Lietuvos rinktinė, taip ir Slovėnija nori trimis taškais pradėti 2018 metų pasaulio čempionato atrankos F grupės varžybas, kuriose taip pat dar žais Anglija, Slovakija, Škotija ir Malta.
„Aš noriu vėl žaisti pasaulio pirmenybėse, – prieš kelionę į Vilnių pareiškė daugiausia rungtynių – 91 – Slovėnijos rinktinėje sužaidęs vidurio gynėjas Boštjanas Cesaras. – Keli mūsų jau yra ten žaidę ir žino, ką tai reiškia. Tai kiekvieno futbolininko svajonė, todėl turime padaryti viską, ką galime.“
Žaidėjai domisi krepšiniu
„Chievo“ komandoje žaidžiantis B.Cesaras yra vienas iš šešių dabartinės Slovėnijos rinktinės futbolininkų, atstovaujančių Italijos klubams.
Pernai „Gorica“ komandoje, įsikūrusioje mieste ant Slovėnijos ir Italijos sienos, rungtyniavęs V.Slivka mano, kad slovėnai sugebėjo perimti itališkus futbolo receptus ir juos papildo tinkamais charakterio bruožais.
„Galbūt slovėnai net turi daugiau užsispyrimo nei italai, – sakė Lietuvos rinktinės futbolininkas, priklausantis garsiajam Italijos klubui Turino „Juventus“. – Slovėnai yra labiau kaimiečiai gerąja to žodžio prasme – labiau užsispyrę, paprastesni ir darbštesni.
Žinoma, slovėnai turi ir pietiečių bruožų. Sakyčiau taip: tai labai darbštūs pietiečiai.“
1991 m. nepriklausomybę nuo Jugoslavijos paskelbusi ir po dešimties dienų karo laisva tapusi Slovėnija turi daug geresnę futbolo infastruktūrą.
Šios šalies nacionalinė komanda namų rungtynes yra žaidusi dešimtyje Slovėnijos stadionų, nors futbolas ten irgi varžosi populiarumu su krepšiniu.
„Krepšinis ir futbolas yra panašaus lygio. Gal futbolas truputį lenkia krepšinį, bet visi slovėnai futbolininkai, su kuriais man teko žaisti, domisi ir krepšiniu. To tikrai nepasakysi apie Italijos arba Olandijos futbolininkus“, – sakė V.Slivka, pradėjęs antrą sezoną Olandijos klube „Den Bosch“.
Nors per pastarąsias šešerias rungtynes – dvejas atkrintamąsias su Ukraina ir ketverias kontrolines – slovėnai įmušė tik du įvarčius, jie bus favoritai sekmadienio vakarą Vilniuje.
FIFA reitinge Slovėnija šiuo metu užima 59-ąją vietą, Lietuva – 125-ąją.
Slovėnijos rinktinė
Vartininkai – J.Oblakas (Madrido „Atletico“, Ispanija), V.Belecas („Carpi“, Italija), M.Kotnikas („Celje“); gynėjai – B.Cesaras („Chievo“, Italija), B.Jokičius („Villarreal“, Ispanija), M.Samardžičius („Henan Jianye“, Kinija), P.Stojanovičius (Zagrebo „Dinamo“, Kroatija), A.Struna („Palermo“, Italija), N.Skubičius („Konyaspor“, Turkija), M.Mevlja („Rostov“, Rusija), D.Trajkovskis („Twente“, Olandija); saugai – V.Birsa („Chievo“, Italija), J.Kurtičius („Atalanta“, Italija), R.Krhinas („Granada“, Ispanija), K.Kamplis (Lėverkuzeno „Bayer“, Vokietija), B.Verbičius („Copenhagen“, Danija), B.Vrhovecas („Maribor“), M.Črničius („Rijeka“, Kroatija), M.Zajcas (Liublianos „Olimpija“); puolėjai – M.Novakovičius („Maribor“), J.Iličičius („Fiorentina“, Italija), R.Bezjakas („Darmstadt“, Vokietija), R.Beričius („Saint-Etienne“, Prancūzija). Treneris – S.Katanecas.