„Iš stadiono išėjau patenkintas, – sakė buvęs Lietuvos rinktinės treneris Benjaminas Zelkevičius. – Nesvarbu, kad praleidome įvartį paskutinėmis sekundėmis.
Žaidimas buvo įdomus, komanda kūrė progas, o tai kėlė nuotaiką. Žiūrovai šįkart gavo tai, kas yra svarbiausia, – gražų žaidimą.“
Rungtynės teigiamą įspūdį paliko ir Tomui Danilevičiui – prieš porą metų karjerą baigusiam rezultatyviausiam visų laikų rinktinės puolėjui. Jam prieš rungtynes sekmadienį buvo oficialiai padėkota už metus, atiduotus nacionalinei komandai.
„Vien tai, kad pelnėme du įvarčius, sveikintina, – sakė T.Danilevičius. – Be to, matėme, kaip vyrai kovėsi, – žaidė sutrenktais šonkauliais, bet atidavė visas jėgas ir stengėsi iš paskutiniųjų.“
Vis dėlto kuris Lietuvos futbolo rinktinės veidas sekmadienio vakarą buvo tikresnis?
Pirmojo kėlinio, per kurį pliaupiant lietui žiūrovus LFF stadione Vilniuje sušildė du nuostabius įvarčius pelnę Fiodoras Černychas ir Vykintas Slivka?
Ar antrojo kėlinio, per kurį Lietuvos rinktinė neapsigynė nuo slovėnų atakų šuoro ir galiausiai aikštę paliko su vienu tašku, nors tik minutė skyrė nuo trijų?
Kalbindamas futbolo specialistus „Lietuvos rytas“ išskyrė po tris privalumus ir trūkumus pradėjus 2018 metų pasaulio čempionato atrankos ciklą.
Taktika. Tai buvo pirmosios E.Jankausko oficialios rungtynės ir joms 41 metų treneris buvo gerai pasirengęs. „Palyginti su ankstesniais etapais, šįkart daug geriau buvo subalansuota taktika, – pabrėžė B.Zelkevičius. – Komanda gerai žinojo, ko nori. Nebuvo atsitiktinumų.
Pirmajame kėlinyje žaidėme atsargiau, ypač pirmojoje dalyje, ir tai buvo išmintinga – mes negalime prilygti varžovams poziciniu žaidimu, todėl turime darniai gintis ir spausdami bandyti priversti varžovus suklysti.
Antrajame kėlinyje kontratakomis buvo sukurtos dvi dar geresnės progos nei pirmajame, kai buvo pelnyti įvarčiai. Manau, ši taktika parodo rinktinės ateities žaidimo gaires – panašaus žaidimo galėtume laukti ateityje.“
Atakos. F.Černychas rungtynes pradėjo dešiniajame krašte, bet kėliniui įpusėjus susikeitė kraštais su Arvydu Novikovu – manevras, kurį kartais naudodavo ir buvęs rinktinės treneris Igoris Pankratjevas, vėl suveikė.
„Matyt, E.Jankauskas pastebėjo, jog iš pradžių pasirinkta taktika su trimis žaidėjais priekyje neveikia, todėl sukeitė kraštais A.Novikovą ir F.Černychą, – sakė T.Danilevičius. – Kai jie pasikeitė, iškart buvo įmušti įvarčiai.“
32 min. kairiuoju kraštu su kamuoliu į vidurį prasiveržęs Balstogės „Jagiellonia“ puolėjas F.Černychas skėstelėjo rankomis tarsi ieškodamas, kam perduoti kamuolį, o tada žengė greitą žingsnį ir pykštelėjo iš daugiau nei 20 metrų į artimesnį vartų kampą.
Jano Oblako šuolis slovėnų neišgelbėjo – F.Černychas pelnė savo šeštąjį įvartį atstovaudamas Lietuvos rinktinei ir tapo rezultatyviausiu tarp iki šiol žaidžiančių mūsų šalies futbolininkų, pralenkęs irgi 29 mačus rinktinėje sužaidusį Deivydą Matulevičių (5 įvarčiai).
„F.Černychas pasižymi greitu kamuolio varymu ir žingsniu iš krašto į vidurį, – sakė T.Danilevičius. – Tai jo privalumas, jis tai atlieka gerai. Galbūt dalis kaltės tenka vartininkui, bet be klaidų nebūna ir įvarčių.“
Jau po dviejų minučių dešiniajame krašte iš dviejų varžovų priežiūros išsilaisvinęs V.Slivka parodė, kodėl prieš kelerius metus sudarė sutartį su Turino „Juventus“: kai atrodė, jog 21 metų saugas perduos kamuolį į baudos aikštelės vidurį, jis surizikavo ir pažeme pasiuntė kamuolį į vartus.
Tai buvo pirmasis V.Slivkos įvartis Lietuvos rinktinėje.
Vartininkas. Dažniau atsarginio vartininko vaidmenį gaudavęs Ernestas Šetkus šįkart žaidė visą mačą ir sugėrė labai daug slovėnų smūgių.
„Jis maloniai nustebino – buvo kertinis akmuo komandoje, – apie Olandijos klubo „Den Haag“ 31 metų vartininką iš Tauragės sakė B.Zelkevičius. – Šaltakraujiškas, susikaupęs – tikras vartininkas. Nedarė jokių nereikalingų judesių, nebuvo matyti jokio nervingumo.
Anksčiau Giedrius Arlauskis savo veiksmais sukeldavo nereikalingos įtampos, kuria užsikrėsdavo ir gynėjai.
E.Šetkus žaidė nesiblaškydamas, nepuldamas į euforiją po sėkmingų epizodų. Jo elgesys ir žaidimo maniera buvo labai tinkama. Varžovams vien pasižiūrėjus į jį turėjo susidaryti įspūdis, kad štai šiam vartininkui bus sunku įmušti įvartį.“
„Ką turime, tai pulką gerų vartininkų – ir A lygoje, ir žaidžiančių užsienyje, – pridūrė T.Danilevičius. – Jei tokį pasirinkimą turėtume ir tarp gynėjų ar puolėjų, būtų fantastika. E.Šetkus ne kartą gelbėjo komandą.“
Gynyba. Nors Lietuvos futbolininkai net trylika kartų smūgiavo į varžovų vartus (penkis kartus pataikė į vartų plotą), slovėnų atakos buvo daug dažnesnės – 26 smūgiai (13 į vartų plotą).
Be to, slovėnai net 64 proc. mačo laiko kontroliavo kamuolį, su kuriuo lengvai rasdavo kelią prie šeimininkų vartų.
„Reikėtų tobulinti kamuolio perėmimą aikštės viduryje, kad varžovams būtų sunkiau priartėti prie mūsų vartų, – siūlė B.Zelkevičius. – Varžovai turėjo teorinę persvarą, kūrė daug progų. Jie šįkart daug neįmušė, bet kitos komandos gali labiau nubausti.
Negalima prisileisti taip arti – reikia organizuoto komandinio spaudimo, agresyvaus, dideliu greičiu, didelėmis pastangomis. Bet kiek jėgų užteks gintis aktyviau – jau kitas klausimas.“
Psichologija. Lietuvos rinktinė tarsi išsigando minties, kad gali laimėti rungtynes prieš komandą, kuri FIFA reitinge yra 59-a, – 66 pozicijomis aukščiau nei Lietuva. Įvarčiai į šeimininkų vartus krito rungtynių pabaigoje, juos galva pelnė iš gynybos zonų atlėkę slovėnai.
Atraminis saugas Rene Krhinas 77-ąją min. įvarčiu pavertė vieną iš slovėnų devynių kampinių (lietuviai kėlė keturis), o prasidėjus paskutinei iš trijų teisėjo pridėtų minučių ilgą perdavimą užbaigė gynėjas Boštjanas Cesaras, laukęs už kairiojo gynėjo Vaido Slavicko nugaros.
B.Zelkevičiaus nuomone, klaidas iš dalies nulėmė psichologija: „Esame nepratę, kad mūsų komanda pirmautų 2:0. Buvo justi futbolininkų nerimas, baimė suklysti. Todėl slovėnams atsirado daugiau galimybių.“
Patirties stoka. Ypač skaudus buvo antrasis įvartis, pelnytas paskutinę minutę.
„Gal pritrūko pietietiško gudravimo, galbūt buvo galima nugvelbti vieną kitą minutę“, – sakė T.Danilevičius.
„Verta buvo prie kampinio vėliavėlės palaikyti kamuolį, o ne atlikti perdavimą į baudos aikštelę, kur mūsų žaidėjų net nebuvo. Taip slovėnai įgijo progų atakuoti, – kalbėjo B.Zelkevičius. – Geriau mūsų komanda būtų palaikiusi kamuolį, truputį pasimuliavusi. Tokiais momentais visos priemonės yra leistinos.“
Futbolo specialistų nuomone, liūdna rungtynių pabaiga neturėtų pakenkti prieš kitas dvikovas spalį – 8 dieną Glazge su Škotija ir 11 dieną Vilniuje su Malta.
„Vaikinai nusiminė, bet vėliau jie supras, kad padaryta nemažai. Ir ne žodžiais, o darbais.
Tai pridės pasitikėjimo ir ši komanda eis į priekį“, – prognozavo B.Zelkevičius.
Iš pirmų lūpų
Lietuvos futbolo rinktinės treneris Edgaras Jankauskas: „Liūdna, kai praleidi įvartį sulig teisėjo švilpuku. Tačiau norėčiau kalbėti apie teigiamus dalykus – komandos vienybę, atsidavimą. Tai buvo labai geros, kovingos rungtynės su labai stipria komanda, turinčia individualiai stiprių žaidėjų. Kai žaidžiame su stipriais varžovais, visi mūsų keitimai yra priverstiniai.
F.Černychas yra galinga jėga, bet jis susimušė šonkaulius, kiti žaidėjai – tai petį, tai koją. Nugalėti sutrukdė tai, kas labai dažnai mums kiša koją, – mūsų žaidėjai rungtyniauja ne tokiuose rimtuose klubuose kaip varžovai. Vis dėlto futbolininkų paprašiau, kad ilgai nesigraužtų dėl lygiųjų. Matau, kad nė vienas iš žaidėjų nesužaidė prasčiau, nei gali. Jei nors vienas būtų kovojęs prastai, būtume tikrai pralaimėję.“
Puolėjas Fiodoras Černychas: „Pradėjome rungtynes taip, kaip ir planavome. Norėjome spausti varžovus jų aikštės pusėje. Tai puikiai pavyko. Buvo dvi geros kontratakos, įmušėme įvartį. Antrajame kėlinyje jiems nebuvo ko prarasti. Slovėnai bandė mus spausti, tačiau turėjome kelias progas. Būtume vieną įmušę, būtų buvę viskas. Viena vertus, esame patenkinti, kad galime kovoti su bet kuo, kita vertus, nėra gerai, kad paleidome pergalę. Visi labai nusiminę, nes buvo atiduota labai daug jėgų.“
