Buvusi Krasnojarsko „Jenisej“ moterų komandos futbolininkė ir Rusijos trečiojo diviziono arbitrė vieną rytą pabudusi pamatė, kad jos telefonas kone sprogsta nuo žinučių.
„Pagalvojau, kad kažkoks virusas, bet paskui ėmė skambinti draugai: „Internete pilna tavo fotografijų. Iškart ėmiau spaudyt nuorodas ir visur mačiau savo nuotraukas iš socialinių tinklų. Įdomiausia, kad žmonės iš įvairių šalių man tiesiai į „Instagram“ ėmė siųsti braziliško laikraščio viršelį, Argentinos tinklapio vaizdą, britų „Daily Mail“ vaizdus, – sakė J.Kostiunina. – Mano sekėjų atsirado 63 šalyse. Man skambina, darbą siūlo modelių agentūros, bet aš vis tiek linkstu į futbolą ir teisėjavimą“.
Jekaterinos tėvai nėra susiję su sportu, bet mergaitę nuo mažens skatino gyventi aktyviai: ji šoko, plaukiojo, užsiiminėjo menine gimnastika. O tada į jos gyvenimą atėjo futbolas.
„Buvau gal 12-kos. Pradėjau žaisti futbolą su vaikinais po pamokų, ėmiau žiūrėti Čempionų lygą, ant sienų atsirado Steveno Gerrardo, Fernando Torreso plakatai – sirgau už „Liverpool“. Mane futbolas taip įtraukė, kad iš aikštės grįždavau vėlai vakare“, – kalbėjo rusė.
Po mėnesio ji tėvams pareiškė: lankysiu futbolo treniruotes: „Neišgirdau iš jų, kad tai – ne mergaičių užsiėmimas. Kai kas sakė: Kostiunina, tu ką? Juk tapsi baisi, vyriška“. O aš galvojau: sportuosiu ir žiūrėsim, kas iš mūsų kaip atrodys. 13-kos tikrai nebuvau supergražuolė. Ir dabar savęs tokia nelaikau, bet tada, paauglystėje, tikrai nebuvau ypač populiari tarp berniukų“.
Ji atkakliai treniravosi – mokėsi triukų, kokius matė atliekant Lionelį Messi, Cristiano Ronaldo, Ronaldinho.
Neapsiėjo be traumų. Sykį vienas vaikinas pečiu įsirėžė į nosį. Paplūdo kraujas, atrodė, kad lūžo: „Bet aš niekada neverkiau. Žaidžiau lygiai su vaikinais, todėl jie į mane žiūrėjo kaip į draugę. Ir tik vėliau sužinojau, kad yra moterų futbolo grupė“.
Netrukus Krasnojarske buvo sukurta moterų ekipa „Jenisej“. Joje J.Kostiunina žaidė saugo pozicijoje.
„Sykį man pasiūlė pateisėjauti mėgėjiškoms moterų rungtynėms. Pabandžiau ir pasijutau gerai, pasitikinčiai. Toliau: mokslai, testai, normatyvai ir man patikėjo dirbti vyrų varžybose“, – pasakojo arbitrė.
„Aš pernelyg nesigražinau kai pati žaidžiau ir dabar to nedarau. Kam? Juk ne į pasimatymą ar klubą einu, o į aikštę. Reikia būti rimtai ir netraukti bereikalingo dėmesio“, – sakė rusė.
Ji pamena, kaip pirmą kartą parodė raudoną kortelę: „Vienas sirgalius kažką sušuko, o futbolininkas puolė ant jo su kumščiais. Iškart – raudona, jokio atlaidumo. Smūgis į varžovą ištiestomis kojomis – tas pats. Nėra prasmės gailėti futbolininkų, reikia saugoti jų sveikatą“.
„Nė karto negirdėjau kažko panašaus į „Boba, ką tu švilpi?“. Visi į mane normaliai žiūri. Mergina jautiesi dėl kitų priežasčių. Pirmiausia – rūbinėje, kur su vyrais tenka persirengti paeiliui. Antra – po rungtynių. Keliskart sirgaliai priėjo ir dovanojo gėlių. Man tai malonu. O dėl šūksnių iš tribūnų – visada bus nepatenkintų, kritikuojančių, bet teisėjas supranta, su kuo tenka susidurti ir turi išmokti atsiriboti nuo pašalinių dalykų“, – sakė J.Kostiunina.
Ji akylai stebi, kaip dirba geriausi pasaulio teisėjai: „Svajoju gauti FIFA kategoriją, dirbti moterų pasaulio čempionatuose ir Europos turnyruose, teisėjauti Rusijos pagrindiniame vyrų divizione“.
