Algimantas Liubinskas, treniravęs Lietuvos rinktinę 1992–1995 ir 2003–2008 metais, nedaro tragedijos iš skaudaus pralaimėjimo, nes nebuvo tarp tų, kurie pasidavė euforijai.
„Ar galima paimti blogus grūdus, iš jų sumalti prastus miltus ir iškepti puikų pyragą? Nebūna taip, – lrytas.lt sakė prieš savaitę 65-metį atšventęs treneris. – Norint galvoti apie finalinius etapus reikia turėti tam tikro lygio žaidėjus.“
Buvęs rinktinės strategas, dabar treniruojantis I lygoje 3-iąją vietą užėmusią Vilniaus „Vyčio“ komandą, teigiamai vertina Edgaro Jankausko pastangas keisti rinktinės žaidimą, tačiau keliskart pabrėžė, kad Lietuvos futbolo federacija turi investuoti į jaunų trenerių rengimą, nes kitaip atgimimo nebus.
– Treneri, kokias pralaimėjimo Slovakijoje priežastis įžvelgiate?
– Mes tiesiog neturime aukščiausios klasės žaidėjų, kad galėtume laimėti prieš gerai žaidžiančius tokio lygio varžovus. O tam, kad jie atsirastų, reikia laiko. Treneriui irgi reikia laiko sukurti komandą.
Paimkime Jose Mourinho. Jis atėjo į „Manchester United“, atsivedė žaidėjus, kokių norėjo, bet pergalės ir geras žaidimas neatsirado iškart.
Nematau jokios tragedijos dėl šito pralaimėjimo. Pergalėms reikia tam tikro lygio žaidėjų, bet akivaizdu, kad kol ginantis daromos tokios klaidos, pergalių nebus.
O kad būtų, reikia daugiau dėmesio ateičiai. Reikia gaminti gerą žaliavą, kad būtų pyragų.
Štai neseniai latviai išsiuntė būrį savo jaunimo trenerių mokytis į Vokietiją. Mums irgi reikia tai daryti, o ne rengti vaikų varžybas ant sniego.
Dabar nereikia tikėtis stebuklų, reikia gaminti gerą žaliavą.
Didelio pagerėjimo galime tikėtis tik po kokių dešimties metų.
– Ar matant vieną po kito praleidžiamus įvarčius neatsirado tas „deja vu“ jausmas, kad taip beviltiškai rinktinė jau žaidė?
– Rungtynės buvo labai nesėkmingos gynėjams. Taip, jau yra taip ne kartą buvę, kai keturi gynėjai nesužiūri vieno puolėjo, kai slovakai įmušė pirmą įvartį.
Kai Martinas Škrtelis įmušė trečią, irgi buvo gynėjų klaida.
Buvo bandymų kovoti, bet priekyje nieko nesukūrėme.
Mes tiesiog neturime superžaidėjų.
Svarbiausias mūsų žaidėjas Arvydas Novikovas „Bochum“ klube ant suolo sėdi.
Turime tik du, kurie žaidžia nuolat ir geru lygiu: Fedią Lenkijoje (Fiodorą Černychą iš Balstogės „Jagiellonia“. – Red.) ir vartininką Olandijoje (Ernestą Šetkų).
O dabar palyginkime, kokiose komandose žaidžia slovakai...
– Jei dabar būtumėte rinktinės treneris, kokius sprendimus kitokius priimtumėte?
– Negaliu patarinėti ar kritikuoti, nes norint tai daryti reikia būti su komanda, žinoti ir jausti žaidėjų sportinę formą.
Viskas priklauso nuo žaidėjų, kuriuos turi.
Edgaras Jankauskas stengiasi, jis eina teisinga kryptimi, bet nereikia manyti, kad ateis naujas treneris ir padarys stebuklus. Taip nebūna.
– Kokios yra realios rinktinės galimybės šioje atrankos grupėje?
– Reikia pripažinti, kad apie patekimą į pasaulio čempionatą galvoti sudėtinga. Tam reikėtų labai palankios Fortūnos. Teoriškai galėjome po trejų rungtynių turėti 9 taškus. Tada šitas pralaimėjimas nebūtų nieko labai pakaitęs, vis tiek būtume prie lyderių.
Esamą situaciją galima vertinti įvairiai, bet realiai šitam cikle nereikėtų tikėtis stebuklų.
Reikia galvoti apie ateitį ir akcentuoti jaunimo rengimą. Treneriai gali mokytis ir tobulėti ne tik Vokietijoje, federacijai reikia nepagailėti pinigų juos išsiųsti, nes kitaip nieko čia nesukursime.
