„Būčiau laimingas, jeigu turėčiau tokių problemų kaip anglų treneris“, – sakė E.Jankauskas.
Bet iš esmės jie turi ir panašių problemų. Žinoma, tai ne pavardės, klubai, žaidėjų turtai, galimybės ar sirgalių skaičius. Pagal šiuos rodiklius, kaip prieš dvejus metus po Vemblio košmaro (0:4) gerai įvardijo patys futbolininkai, Lietuvos rinktinė yra tarsi darželinukė.
Vis dėlto „Euro 2016“ čempionatas parodė, kad net ir su paprastesniais įrankiais galima nuveikti daug. Tam reikia gerokai labiau pasukti galvą, daugiau kantrybės ir, svarbiausia, psichologijos žinių.
Būtent psichologijos lauke žaisti nutarė ir E.Jankauskas, ir G.Southgate'as.
Iš tiesų nė vienas iš jų netgi neturėjo kitokio pasirinkimo.
Amžini „laimėtojai“
Anglijos rinktinė kiekvienais metais yra galinga, kiekvienais metais jos prisibijo varžovai, tačiau anglų fiasko Europos ar pasaulio čempionatuose yra patekę į tautosaką. Vargu ar kas nors daugiau už anglų sirgalius sulaukia piktdžiugiškų pokštų.
1966 metais pasaulio čempionate triumfavusi Anglija visada atvyksta kovoti dėl trofėjaus ir tradiciškai iškeliauja namo nieko nepešusi.
Populiariausią futbolo lygą turinti šalis kenčia nuo kažkokio prakeiksmo, atslinkusio ten, kur ir atsirado šis žaidimas.
„Noriu naujų idėjų ir kitokio mąstymo. Mums pasisekė visose kitose sporto šakose, bet futbolui kai ko trūksta. Esame sala, bet privalome ją peržengti ir mokytis iš kitų. Mes turime didžią jėgą ir, jeigu visa tai sujungsime su kitais pranašumais, tapsime stipresni už bet ką pasaulyje. Tačiau turime dėl to labai daug dirbti“, – labai aiškią žinutę siuntė G.Southgate'as.
Su nauju treneriu – nauja viltis
46 metų buvęs futbolininkas puikiai supranta, ko trūksta Anglijai. Prie to nemenkai prisidėjo ir asmeninis košmaras, patirtas 1996-ųjų Europos futbolo čempionate.
1996 metų birželio 26 dieną prisimena visa Anglija. Europos čempionato pusfinalyje anglai žaidė su Vokietijos rinktine ir šiose rungtynėse prireikė 11 metrų baudinių.
Penki anglų žaidėjai smūgiavo taikliai, įtampą kaitino ir tikslūs vokiečių smūgiai. Būtent G.Southgate'as smūgiavo šeštasis ir taip ilgam įsiminė anglų aistruoliams. Smūgį atrėmė vartininkas, o anglai iškrito.
Pasaulis daugiau niekada nematė Anglijos rinktinės, palypėjusios taip aukštai.
„Privalome galvoti ir dirbti kitaip nei anksčiau. Mėginu jiems atverti akis ir parodyti, ką galime pasiekti. Prireiks labai daug sunkaus darbo, dar daugiau sudėtingų diskusijų, mano sunkių sprendimų, tačiau dėl to ir esame sporto elite“, – per žiniasklaidą auklėtinius uždegti bandė G.Southgate'as.
Ir Anglija juo patikėjo. Į 2018 metų pasaulio futbolo čempionatą jie žygiuoja nugalėti.
Pralaimėjimai – tarsi įgimti
Lietuvos futbolui Europos ar pasaulio čempionatai – tik tolima svajonė, tad ir ši problema atrodo ne tokia reikšminga kaip mūsiškė, bet E.Jankauskas priverstas iš savosios „salos“ išlaipinti ir lietuvius.
Nuolatiniai Lietuvos futbolo skandalai, rinktinės fiasko, futbolininkų pykčiai su sirgaliais ir žiniasklaida ar tos pačios nešvarios žaidėjų parinkimo schemos jau daugybę metų smukdė pasitikėjimą šiuo sportu.
Lietuvos futbolas visada turėjo gerbėjų, bet ir jie turėjo patirti jausmą „gal šiemet?“. Vos rinktinei iškovojus taškus kas nors pradėdavo skaičiuoti galimybes patekti į Europos ir pasaulio čempionatą.
„Jeigu nugalėsim tuos, dar lygiosios su anais, o čia jeigu stebuklas įvyktų! Ir viskas! Europos čempionatas!“ – ši iš desperacijos kilusi mintis kone per kiekvieną atrankos ciklą tarsi kirminas grauždavosi į smegenis.
O tada ateidavo pavasaris. Antroji ciklo pusė. Nusivylimas.
Turbūt tik Jose Couceiro tuos pralaimėjimus ir nesurinktus taškus sugebėjo nuspalvinti ryškia spalva ir nuteikti sirgalius optimistiškai.
Iki E.Jankausko.
Ingredientai tie patys, bet receptas – naujas
Lietuvos rinktinės treneriai niekada nesistengė išpūsti savo futbolininkų sugebėjimų. Pats nuolat pripažindavo, kad įrankiai tokie, kokie yra.
Problemos niekur nedingo: futbolininkai žaidžia per silpnose lygose arba žaidžia per mažai, technika – prasta, ne visų mąstymas atitinka šiuolaikinius reikalavimus.
Ir popieriuje mes buvome silpnesni nei slovėnai ar škotai, bet abu Lietuvos rinktinės varžovai buvo priversti mus vytis, lyginti rezultatą. Škotai vėliau mums plojo, o jų žurnalistai gyrė E.Jankauską.
Lietuvos futbolą atgaivinti užsimojęs strategas irgi žaidžia psichologinį žaidimą. Tik taip įmanoma iš pačių žaidėjų išspausti tą maksimumą ar netgi daugiau. E.Jankauskas tai sako nuolat.
„Matysime, kas sugebės peržengti ribas“, – prieš išvykdamas į Čekiją sakė E.Jankauskas. Dar jis pridūrė, kad rungtynės Anglijoje gali pakeisti gyvenimą.
Aiški žinutė ne tik sirgaliams, bet ir žaidėjams. Lietuvos rinktinės strategas tokias žinutes per žiniasklaidą savo futbolininkams siunčia nuolat.
Ir, svarbiausia, po kiekvienų rungtynių kalba ne tik apie rezultatą, bet ir apie tai, kas vyko aikštėje.
Reikia naujos ugnies
Net po pralaimėjimo slovakams 0:4 E.Jankauskas aiškiai parodė, kas aikštėje vyko gerai, kas ateityje gali praversti. Tai nebuvo įprastas galvos nuleidimas, mušimasis į krūtinę, sakymas, kad nežinai, kas atsitiko, ar tiesiog nutrintas – pažiūrėkite į varžovus, visi jie geresni.
Šis žaidimas psichologiniame lauke turėtų pradėti naują Lietuvos futbolo etapą – leisti žaidėjams atkurti kovotojų mentalitetą, taip galiausiai sugrįžtant bent jau į tą tašką, kurį baigiame užmiršti: kai užsienio žiniasklaidoje galėjome skaityti apie Marių Stankevičių, Deividą Šemberą ar Tomą Danilevičių. Jau nekalbant apie patį E.Jankauską.
Lietuvos rinktinė kaskart įrodo, kad yra kovotoja. Jau dabar kelionė į Angliją atrodo visiškai kitokia, nors triuškinamas rezultatas – tarytum neišvengiamas.
Juk anglai ir šiemet yra greitesni, techniškesni, visapusiškai pranašesni.
„Yra savybių, kuriomis gal ir neatsiliekame, – charakteris ir atkaklumas. Tai puiki galimybė žaidėjams, kurie turi sportinės ugnies“, – sakė E.Jankauskas.
Lietuvos ir Anglijos rinktinės rungtynės vyks sekmadienį 19 valandą Vemblio stadione.
