„Na, kai laimėjome trečiąją vietą SSRS čempionate, mūsų ant rankų nenešiojo, tačiau ažiotažas buvo didelis. Begalė žmonių mus sutiko oro uoste“, – apie tuos trijų dešimtmečių senumo auksinius laikus eurovl.com pasakojo tuometinis Vilniaus „Žalgirio“ žaidėjas Viačeslavas Sukristovas.
Su „Žalgirio“ klubu SSRS bronzos medalius 1987-siais ir Universiadą Zagrebe laimėjęs V.Sukristovas dabar kartu su „Tuma“ komanda žaidžia naujai sukurtoje Europos futbolo veteranų lygoje.
Pastarosios lygos žurnalistas pakalbino praeityje garsų mūsų šalies futbolininką, o 56-erių V.Sukristovas atskleidė įdomių faktų apie „Žalgirio“ ekipą ir varžovus.
– Kokią paslaptį turėjo Vilniaus „Žalgiris“, kad sugebėjo iš pirmosios SSRS lygos prasibrauti į aukščiausiąją, ten laimėjo bronzą, o nuvykus į Universiadą kaip SSRS rinktinė – iškovojo čempiono laurus?
– Man atrodo, kad, palyginus su kitomis komandomis, turėjome savitą žaidimo stilių. Kamuolio laikymas, perdavimai, visą laiką bandymas šlifuoti savo techniką. Gal net ir trenerių sumanymų įgyvendinimas. Manau, kad tai buvo svarbu. Ir labai svarbu, kad visi buvome iš Lietuvos – „Žalgiryje“ nebuvo atvykėlių, tik visi savi.
– Tai buvo retas reiškinys SSRS čempionate?
– Kiek atsimenu, iš savitų klubų buvo tik Jerevano „Ararat“ ir Tbilisio „Dinamo“.
– Prisimenate kaip tapote SSRS pirmenybių trečiosios vietos laimėtoju? Kada supratote, kad turite medalius kišenėje?
– Matyt tuomet, kai iš Tbilisio parsivežėme 4 taškus, dukart įveikę vietos „Dinamo“. Priešpaskutinio SSRS čempionato turo mačas turėjo vykti Donecke, mes sužaidėme lygiosiomis ir tapome „bronziniais“. Ir skridome namo.
– Ar dabar palaikote ryšius su buvusiais „Žalgirio“ žaidėjais?
– Arvydas Janonis gyvena Austrijoje, seniai su juo nesimačiau. Labiau bendrauju su Igoriu Pankratjevu, retokai – su Vidmantu Rasiuku. Daugelis iš tos komandos yra išvykę į užsienį: Valdas Kasparavičius, Sigitas Jakubauskas, Romas Mažeikis gyvena Vokietijoje, Robertas Fridrikas – Austrijoje ar Danijoje.
– Su kuriomis SSRS komandomis vilniečiams buvo žaisti sunkiausia?
– Buvo dvi komandos – Maskvos „Torpedo“ ir Charkovo „Metalurg“. Net su aiškiais lyderiais ir favoritais buvo lengviau. Tik ne su tomis ekipomis. Su Maskvos „Spartak“ ar Kijevo „Dinamo“ kovojome lygiai, net įveikdavome juos. Atvažiuodavo tos komandos ir barstydavo Vilniuje taškus, bet su tomis iš Maskvos ir Ukrainos buvo sunkoka.
- Kokia jūsų pati įsimintiniausia dvikova?
- Kai išvykoje įveikėme Kijevo „Dinamo“ 3:0. Tos rungtynės lyg ir nieko nelėmė, tačiau tokiu būdu patekome į istoriją, įveikę galingą Ukrainos klubą. Atsimenu, paskui mane po aikštę bėgiojo „Dinamo“ lyderis ir SSRS rinktinės žaidėjas Zavarovas ir vis šaukė: „Vokiečiai, ką jūs darote su mumis?“
– Su kuriomis komandomis SSRS čempionate buvo principinės kovos?
– Labiausiai kietos ir žūtbūtinės kovos vyko su Minsko „Dinamo“ ekipa. Lyg ir kaimynai, miestus skyrė vos 200 kilometrų, tačiau kautynės buvo labai žiaurios.
– Jus SSRS rinktinėje treniravo garsus Ukrainos treneris Valerijus Lobanovskis. Kuo jis jums įsiminė?
– Pas jį buvo išprotėjusios fizinės apkrovos treniruočių metu. Man tai buvo neįprasta – Lietuvoje labiau visi treniravosi su kamuoliu.
– Jūsų manymu, Lietuvoje yra galimybių, kad futbolas taptų sporto šaka numeris vienas?
– Och, man daug kas užduoda šį klausimą, bet vienareikšmiškai į jį atsakyti negaliu. Aš esu optimistas ir norisi tikėtis, kad taip įvyks.
