„Prizinę vietą užėmėme, džiaugiamės, esame patenkinti“, – Baltijos taurės kovas sarkastiškai apibūdino su lrytas.lt bendravęs buvęs Lietuvos rinktinės treneris Algimantas Liubinskas.
Pirmosiose rungtynėse Estijoje lietuviai pralaimėjo 0:2, o su latviais Vilniuje tik mačo pabaigoje išplėšė lygiąsias 1:1.
Anot A.Liubinsko, Baltijos taurė tik patvirtino, kad šiuo metu smarkiai atsiliekame nuo kaimynų ir problemas savame kieme sprendžiame sunkiai.
Buvęs rinktinės treneris pasidžiaugė, kad dabar bent jau žaidžiama daugiau mačų bei pabrėžė vieną svarbų faktorių rezultatams siekti – žaidėjų norą atstovauti savo šaliai.
– Ką galite pasakyti apie rungtynes su Latvija?
– Pilkas žaidimas, pilkas ir rezultatas. Kol kas viskas taip yra. Jeigu tenkinamės tokiais rezultatais, reiškia, daugiau nieko ir nepasieksime.
– Treneris Edgaras Jankauskas sakė, kad rinktinė kontroliavo žaidimą, sukūrė daug progų...
– Mes visada kontroliuojame žaidimą, kuriame progas. Bet kada tai atnešė pergalę? Kada mes laimėjome normalias rungtynes paskutinį kartą? Kada laimėjome kontroliuodami žaidimą ir kurdami progas?
Dabar mokame gerai nušviesti rinktinę, visą jos veiklą, tačiau apskritai einame žemyn, esame ties praraja.
Neturime nė vieno žaidėjo, kuris žaistų aukščiausiu lygiu. Turime vidutinių žaidėjų komandą, tad pagal tai ir reikia žaisti.
Sedėjome su kolegomis, aptarinėjome rungtynes. Paklausiau – kaip jums Simonas Paulius? O kolega tiesiog paklausė – kuris čia tas S.Paulius? Nors buvo jau šešiasdešimta rungtynių minutė. Tad jeigu žaidžia futbolininkai, kurių niekas aikštėje net per 60 minučių nepastebi, tai ką ir kalbėti (juokiasi).
Karolis Laukžemis buvo neblogas, pagyvino žaidimą. Modestas Vorobjovas taip pat kažkiek. Negalima sakyti, kad vaikinai nesistengė. Tačiau mūsų futbolas nepakils aukščiau, kol neišspręsime savo problemų.
Kalbėjau su buvusiu Latvijos rinktinės treneriu, kaip jie sprendė klausimą vietinėje lygoje dėl užsieniečių. Jie nenumatė jokio legionierių limito, bet aikštėje privalomai turėjo būti šeši Latvijos piliečiai. Taip ir ugdėsi geri žaidėjai.
O pas mus komandose lietuvių dažnai būna per mažai. Todėl ir neišauga geri futbolininkai.
– Ar tai reiškia, kad kaimynai kur kas stipresni už mus?
- Organizacine prasme jiem mus stipriai aplenkę: ir jaunimo futbole, ir visur kitur. Mes atsiliekame. Kadaise mušdavome daug įvarčių latviams ir estams, o dabar apie tai galime tik pasvajoti.
Mes norime parodyti, kad kažkas esame, bet šiuo metu esame niekas.
– Net Baltijos taurė jau aštuonerius metus nėra mūsų rankose. Lietuvos futbolas yra milžiniškoje duobėje?
– Taip. Tačiau bet kuri duobė įveikiama, jeigu norima kilti aukštyn. Reikia imtis priemonių. Giriamės, kad turime strateginius planus, tačiau kur tas planas su detaliu išdėstymu? Yra tik vizijos, kurios niekuo neapibrėžtos.
Trenerio smerkti gal ir negalima. Jis neturi gerų pagalbininkų, kurie dirbtų su jaunimu.
Pats E.Jankauskas neturi didelės patirties dirbant su vyrų komandomis. Jis stengiasi, priekaištų didelių būti negali. Deja, rezultatų vis tiek nėra.
– Laukia du intriguojantys mačai su Iranu ir Lenkija. Ko galima tikėtis? Ką reiktų keisti?
– Per vieną dieną visko nepakeisime, čia ne burtininko lazdelė. Reikia žvelgti giliau, į šaknis ir ieškoti, kur slypi mūsų problemos.
Kalbant apie patirtį, kurią galima gauti – taip, bus gerai. Kiekvienos rungtynės yra patirtis, stimulas. Kad žaidžiame su tokiomis komandomis kaip Iranas ar Lenkija – sveikintina. Čia vienas būdų gauti normalų krūvį, tobulėti.
– Ar pagal tuos mačus bus galima vertinti, ko iš tikrųjų vertas Lietuvos futbolas? Juk abi rinktinės daug stipresnės.
– Kiekvienose rungtynėse turi būti varžomasi dėl rezultato. Kitu atveju, kam tada kankinti žaidėjus? Tokios rungtynės tik neturės įtakos turnyro lentelėje, tačiau visa kita, svarbu.
Buvo laikai, kai su lenkais žaisdavome ir laimėdavome. Reikia stengtis ir varžytis dabar. Pergalė būtų žvilgsnis į priekį, kad pasirinkus tinkamą taktiką galima laimėti ir prieš stiprias komandas. To ir reikia siekti. Nereikia žiūrėti į draugiškas rungtynes, kaip treniruotę. Taip tikrai nėra.
– Pats E.Jankauskas skelbdamas sudėtį minėjo, kad kai kurie žaidėjai nori paatostogauti. Ar tai nėra faktorius, kuris kiša koją?
– Jeigu nenori žaisti, tegu ir nežaidžia. Niekas jų nevaro, galime juos keisti kitais. Turi būti motyvacija, nes tai yra rinktinė – aukščiausias lygis. Juk nė vienas iš mūsų futbolininkų nežaidžia elitinėse pasaulio komandose. Pažiūrėkite, kaip krepšinio rinktinėje visi nori žaisti. Tokie pasakymai, kad nori pailsėti yra beviltiški. Nori ilsėtis, tai taip ir daryk. Vėliau įrodyk, kad esi vertas sugrįžti.
