„5:0, – pasakė jie. – Laimėsime lengvai“.
Nė karto nuo tų laikų, kai prieš 460 metų į Žemutinį Naugardą su prekybine misija atvyko Anglijos diplomatas Anthony Jenkinsonas, šis miestas neregėjo tiek savimi pasitikinčių anglų, rašo „The Independent“.
Bet ir šie saulėje perkaitę vyrai nuspėjo tik Anglijos ir Panamos rungtynių pirmojo kėlinio baigtį. Galutinis rezultatas – 6:1.
Dabartiniai anglų sirgaliai pakankamai kuklūs vertindami savo rinktinę, bet sprendžiant pagal jų nuotaiką Rusijoje, kai kurie vis dėlto drįsta svajoti. O drąsiausia svajonė – pergalė pasaulio čempionate.
“Svarbiausia – svajonė, ar ne?, – užtraukdamas cigaretę pareiškė 59-erių Alanas Suttonas, paštininkas iš šiaurės Londono, kuris nuo 1998-ųjų lankosi visose planetos pirmenybėse. – Todėl mes atvažiavome čia. Todėl aš atvažiavau čia. Tai tiesiog fantastiškas jausmas, viltis, kad šį kartą bus geriau nei praėjusį“.
Nuo šios vilties garsų virpėjo prie stadiono stovėjusio autobuso langai: „Oh-o-oh, Anglija atvyko į Rusiją, oh-o-oh, išgers visą degtinę, oh-o-oh, Anglija eis iki galo!“.
Sprendžiant pagal įvykius čempionate iki šios dienos, tai – ypatingas turnyras. Visi favoritai klumpa. Grėsmingos pasirodė tokios rinktinės kaip Rusija, Meksika, Šveicarija ir Senegalas, kurios nenusileidžia Brazilijai, Argentinai, Ispanijai ir Portugalijai.
Anglijos rinktinė pasirodė viena iš nedaugelio, kam pavyko padaryti tinkamą įspūdį.
Teoriškai anglams teks sužaisti gana nesudėtingą aštuntfinalį su kuo nors iš H grupės lyderių. Tikriausiai, tai bus Senegalas ar Japonija.
Dabar Anglijai nėra ko bijoti, pareiškė 44-erių Mattas Rooley, pravardžiuojamas „Ra-ra“ – apie tai bylojo užrašas ant jo vilkimų Anglijos rinktinės marškinėlių. Vyras atvyko į čempionatą su savo bičiuliu 54-erių Geoffu Gibbsu – arba „Rasputinu“, sprendžiant pagal užrašą ant šio nugaros.
“Malonu jau tai, kad mes iškopėme iš grupės, – pasakė G.Gibbsas, kuris mano, kad Anglija gali patekti į ketvirtfinalį. – Turime organizuotą, jauną, praktišką komandą, jai vadovauja treneris, pasižymintis taktiniu talentu“.
Jam pritarė 57-erių Debbie Marriott, Rusijoje viešinti su savo vyru Paulu – taip pat kalėjimo prižiūrėtoju: „Ketvirtfinalis – tikrai. Panašu, kad rinktinė pagaliau ima pateisinti viltis“.
Anot D.Marriott, Anglijos rinktinė dabar daug geriau organizuota nei anksčiau, kiek ji atsimena.
Marriottus tik nuvylė, kad labai mažai jų tėvynainių iškeliavo į Rusiją. Paulas vadina tai „bauginimo kampanijos bulvarinėje žiniasklaidoje pasekme“.
Jis teisus. Žemutinio Naugardo stadione Panamos rinktinės gerbėjų buvo gerokai daugiau nei anglų. Būriai žmonių iš šalies, dydžiu prilygstančios Londonui be priemiesčių, atvyko į Rusiją, perskridę pusę pasaulio.
Raudonai-baltai anglų armija turėtų padėkoti rusams už tai, kad stadionas buvo ne visiškai užlietas Panamos spalvomis. Trys tokie – Žemutinio Naugardo gyventojai: 30-metis Aleksejus Kostenka, 31-erių Dmitrijus Voroninas ir 34-erių Andrejus Ulanovas.
Visi jie vilkėjo anglų rinktinės marškinėlius ir sakė, kad už Angliją serga nuo 1994-ųjų. Jiems ši šalis – „futbolo tėvynė“.
“Tokių kaip mes – daug ir visi nesuprantame, kodėl į čempionatą atvyko tiek mažai sirgalių iš Anglijos, – sakė A.Kostenka. – Manome, kad atėjo laikas patikėti anglų rinktine. Mes labai ilgai to laukėme“.
Bet nežinia, ar Anglijos komandos pažangą galima pamatuoti pergalėmis prieš tokius silpnus priešininkus G grupėje kaip Tunisas (2:1) ir Panama (6:1).
“Su baisiais vaikinais mes dar nesusitikome“, – pripažino D.Marriott.
16-ojo amžiaus diplomatas A.Jenkinsonas irgi galėtų rasti keletą perspėjančių žodžių savo dabartiniams tautiečiams. Kai tik šiam prekybos pionieriui pavyko susitikti su svarbiu žmogumi – Ivanu Rūsčiuoju – anglo pasiūlymai pasirašyti visaapimančią sutartį buvo ryžtingai nugrūsti į giliausią stalčių.
