Nedidukė – vos 162 centimetrų ūgio – brazilė Marta, kurios tikrasis vardas Marta Vieira da Silva, įvarčius mušė jau penkiuose pasaulio čempionatuose, o tuo negali pasigirti joks vyras futbolininkas.
Šių metų čempionate, kuris baigsis sekmadienį, pagerinusi rekordą futbolininkė neslėpė, kad jausmas – itin malonus. Tačiau ne tik dėl to, kad pagerino rekordą, bet labiausiai dėl to, jog tai padarė būdama moteris.
Marta neslepia savo homoseksualios orientacijos, jos mylimoji – ketveriais metais jaunesnė komandos draugė amerikietė futbolininkė Toni Pressley.
Reuters/„Scanpix” nuotr.
Neslepia Marta ir savo moteriškumo. Jai patinka puoštis. O jos lūpos, net ir žaidžiant svarbiausias rungtynes, būna padažytos.
Paklausta apie ryškiai padažytas lūpas po į istoriją įėjusių rungtynių prieš Italijos rinktinę naujojo rekordo savininkė sakė: „Aš visada dažausi lūpas.“
O tai, kad pasirinko kraujo spalvos lūpų dažus, ji paaiškino taip: „Nemėgstu šios spalvos, bet šiandien pasakiau sau, kad išdrįsiu. Pabandžiau ir manau, kad lūpų dažai atrodė gerai.
Spalva – kraujo, nes turime aikštėje lieti kraują. Dabar ketinu šia spalva dažytis per kiekvienas rungtynes.“
Nors lūpų dažai ir geras žaidimas neturi nieko bendra, Martai tai reiškia kur kas daugiau nei tik gražiai atrodančios lūpos.
Futbolininkė yra aktyvi moterų teisių gynėja ir visuomet pabrėžia lyčių lygiateisiškumą. Futbolas jai – ne tik sportas, bet ir priemonė kalbėti apie tai, ką gali moterys. O jos, anot Martos, gali viską.
Kai tai sako geriausia pasaulio futbolininkė, kurios šalyje dar iki 1981-ųjų mergaitėms žaisti futbolą buvo nelegalu, skamba dar įtaigiau.
Pati Marta, nepaisydama neigiamo požiūrio į kamuolį spardančias mergaites, futbolą žaidžia nuo mažų dienų. Brazilijos šiaurės rytinėje dalyje įsikūrusiame mažame Dois Riachoso miestelyje varganai augusi Marta futbolo kamuolį gainiojo su dviem broliais ir seserimi.
Tėvo, kuris būtų rodęs pavyzdį, šalia nebuvo. Martos tėvas Aldario paliko žmoną Terezą ir keturis savo vaikus, kai būsimoji pasaulio futbolo žvaigždė buvo vos vienų metų.
Viename vargingiausių Brazilijos miestelių mergaitės žaidė su lėlėmis, anksti tuokėsi ir laukdavosi vaikų.
Marta buvo kitokia. Lėlės jos nedomino.
Kaimynų ir artimųjų pykčiui, Marta kamuolį, kurį dažnai atstodavo suspausti nebenaudojami pirkinių maišeliai, spardė su berniukais.
Kai kuriems žaisti su mergaite tą patį žaidimą buvo didelė gėda. Marta priprato nuolat girdėti, kad ji – nenormali, bet nepasidavė.
Kad juos įveiktų futbolo aikštėje, ji turėjo būti greitesnė, sumanesnė ir lakesnės vaizduotės. Tokia ji ir buvo. Puikiai perpratusi savo kūno galimybes ji suprato, kaip kiekvienas paviršius ir kiekvienas kraštelis gali pagelbėti geriau perimti kamuolį ir jį kontroliuoti.
Maža to, smulkutė, bet tvirta ir atkakli Marta suprato, kaip šaltakraujiškas protas ir judantys klubai gali suklaidinti gynėją. Kaip ir tuomet, jaunystėje, kai žaidė su vietos berniukų komanda, taip ir dabar Marta jaučia kamuolį ir tarsi su juo šoka.
Net Brazilijos futbolo dievas Pele savo tautietę Martą dėl jos išskirtinių gebėjimų valdyti kamuolį yra pavadinęs „Pele su sijonu“.
Reuters/„Scanpix” nuotr.
Iš liesos padaužos, kuri net ir trimis dydžiais per didelius futbolo batelius vadino idealiais kitų iki tol nebuvo turėjusi, į geriausių pasaulio futbolininkų olimpą Marta kopė palaipsniui, bet užtikrintai.
Vienintelė mergina, žaidžianti vaikinų komandoje, patraukė žinomos moterų futbolo trenerės Helenos Pacheco dėmesį. Tuo metu Martai buvo keturiolika.
Pakviesta prisijungti prie „Vasca da Gama“ komandos Rio de Žaneire paauglė nusprendė į savo gimtąjį miestelį nebegrįžti.
Po poros metų ji jau žaidė Švedijoje. Saldų tarptautinės šlovės skonį kaimo vaikas pajuto 2007-aisiais, kai jai buvo dvidešimt vieni. Mače su Jungtinių Amerikos Valstijų nacionaline rinktine puolėja žibėjo ir įmušė įvartį, apie kurį paskui kalbėjo visi.
Portugališkai, švediškai ir angliškai puikiai kalbanti futbolininkė prieš dvejus metus gavo Švedijos pilietybę.
Tačiau atsisakyti savo gimtosios – Brazilijos pilietybės – nė už ką neketina. Net ir kamuojama šlaunies traumos ji gynė Brazilijos garbę ir šių metų pasaulio futbolo čempionate.
Ir nors rinktinės rezultatai nebuvo tokie, kokių tikėjosi, Marta didžiuojasi. Po pralaimėtų rungtynių čempionato šeimininkei Prancūzijos rinktinei brazilė davė interviu.
Ryškiai raudonai pasidažiusi lūpas, žiūrėdama tiesiai į kamerą futbolininkė kreipėsi į jaunas merginas: „Norėti daugiau. Treniruotis daugiau. Labiau savimi rūpintis. Būti pasiruošus žaisti devyniasdešimt plius trisdešimt minučių. Štai ko aš prašau merginų. Formiga nebus amžinai. Marta nebus amžinai. Cristiane nebus amžinai.
Moterų žaidimas priklauso nuo to, ar jūs išgyvensite. Tad pagalvokite apie tai. Labiau tai vertinkite. Vertinkite iš pradžių, kad galėtumėte juoktis pabaigoje.“
Nors Brazilijoje žaisti futbolą dailiosios lyties atstovėms legalu jau beveik keturis dešimtmečius, moterų futbolas dar prieš kelerius metus buvo įdomus tik vienetams.
Jungtinių Tautų geros valios ambasadorė Marta neabejoja, kad moterys gali žaisti ne prasčiau nei vyrai.
Ir ji teisi. Jos puikus žaidimas – geriausias to įrodymas. Kaip ir augantis moterų futbolo gerbėjų ratas.
Pasidažiusi lūpas ryškiais dažais brazilė Marta (33 m.) futbolo aikštėje nelieka nepastebėta. Tačiau gražiausia tai, ką ji išdarinėja per rungtynes, – Prancūzijoje vykstančiame pasaulio moterų futbolo čempionate įmušusi tokio lygio varžybose 17-ąjį įvartį futbolininkė užnugaryje paliko tokias vyrų futbolo žvaigždes kaip jos tautietis Ronaldo (15 įvarčių pasaulio čempionatuose) ir vokietis Miroslavas Klose (16 įvarčių).