Pusšimtį pastarųjų metų Kaune žibėjo ne vienas galingas futbolo klubas, tačiau dėl įvairių priežasčių jie išnyko iš futbolo žemėlapio. Futbolo aistruoliai lig šiol prisimena šlovingus „Stumbro“, FBK „Kaunas“, „Kelininko“, „Bangos“, „Inkaro“ metus.
Nuo skambiausių „Aido“ pergalių prabėgo jau beveik keturi dešimtmečiai, tačiau futbolo žinovai prisimena šią kovingą komandą, kuri vertė ją gerbti net pajėgesnius varžovus.
Klubas buvo įkurtas 1982 metais, kai šią idėją parėmė tuo metu galingos Kauno „Aido“ buities prekių gamyklos direktorius Klemensas Šeputis.
Per keletą metų „Aidas“ prasiskynė kelią į elitinę šalies futbolo lygą, kurioje rungtyniavo trejus metus – nuo 1985 metų iki 1987-ųjų. Tuo pat metu buvo vykdoma jaunimo ugdymo veikla, kuria klubas garsėjo visoje šalyje, o 1986–1987 metų sezoną „Aidas“ tapo Lietuvos jaunių čempionu.
Šioje ekipoje savo karjeros kelią pradėjo vėliau pripažintais futbolo meistrais tapę sportininkai – buvęs Vilniaus „Žalgirio“ ir Maskvos „Torpedo“ (Rusija) klubų vartininkas Antanas Ulevičius, buvęs žalgirietis Rimantas Arbataitis, buvęs Lietuvos futbolo federacijos (LFF) prezidentas ir Klaipėdos „Atlanto“ žaidėjas Julius Kvedaras, žinomas treneris Kazimieras Bričkus.
Jaunimo komandoje rungtyniavo būsimieji Lietuvos rinktinės nariai: Ramūnas Stonkus, Andrius Upstas, buvęs tuometės SSRS jaunių rinktinės žaidėjas Renaldas Kapustas. Pastarasis buvo laikomas vienu ryškiausių šalies futbolo talentų, tačiau vaikinui teko stabdyti karjerą dėl sunkios traumos.
Nelikus nuolatinio finansavimo šaltinio perspektyvi komanda iširo, o ją prikelti užsimojo verslininkas M.Sicinskis.
Pirmaisiais žingsniais tapo vaikų grupių steigimas ir sutartys su treneriais. Jais tapo buvęs daugkartinis šalies čempionas Minvydas Matlašaitis, žinomi futbolo specialistai Tadas Vilkevičius bei Edmundas Petrauskas.
Po „Aido“ vėliava susibūrė per pusšimtĮ jaunųjų futbolininkų nuo devynerių iki trylikos metų. Klubo vadovai greitų rezultatų nesitiki, nes futbolininkų ugdymas – ne vienus metus trunkantis procesas, todėl kilti ketinama pamažu.
Artimiausi planai – jaunimo komandos dalyvavimas savo amžiaus grupių varžybose ir startas LFF II lygoje.
Naujojo klubo idėją palaikė ir LFF vadovai – prezidentas Tomas Danilevičius bei viceprezidentas Vidmantas Butkevičius, kurie dalyvavo „Aido“ atkūrimo proga surengtoje futbolo šventėje.
– Kas jus siejo su „Aido“ futbolo klubu?, – „Laikinoji sostinė“ pasiteiravo jo vadovo M.Sicinskio.
– Niekaip nesu susijęs nei su senąja „Aido“ komanda, nei su futbolu apskritai.
Sūnus Majus žaidžia futbolą ir per jį atsidūriau futbolo pasaulyje, susipažinau su treneriais, kitų klubų vadovais.
Tai padėjo susidaryti bendrą vaizdą apie futbolą šalyje. Supratau, kad galiu prisidėti prie šios sporto šakos plėtros.
Turbūt atėjo metas, kai nusprendžiau kai ką duoti visuomenei. Pradėjome ieškoti klubo pavadinimo ir tuomet atsirado „Aidas“, turintis savo istoriją. Dideli to meto komandos kūrėjų užmojai bei svajonės visiškai atitinka mūsų siekius.
– Kokie tie užmojai ir svajonės?
– Pačios aukščiausios – profesionalus futbolas. Norime užauginti jaunąją kartą, kuri turėtų savo žaidimo braižą, stilių, filosofiją ir tai atsispindėtų aikštėje.
Pirmiausia orientuojamės į jaunuosius futbolininkus, statome klubo pamatus. Norime patys užsiauginti futbolininkus, o ne kažkur jų ieškoti.
2022 metais sieksime debiutuoti Lietuvos futbolo federacijos II lygoje, vėliau kopsime aukštyn.
– Kokius darbus jau pavyko nuveikti?
– Pasirašėme sutartis su trimis treneriais, kurie jau kelerius metus dirbo futbolo mokykloje „Ąžuolas“ ir jiems puikiai sekėsi. Šie specialistai norėjo kilti aukštyn, tačiau neturėjo galimybių.
Mes norime būtent kilti aukštyn.
– Ar esate numatę, kiek lėšų klubo veiklai prireiks bent artimiausiais metais?
Ieškosime, kas galėtų ir norėtų prisidėti prie klubo veiklos, tačiau kol kas esu pasiryžęs ją finansuoti savo įmonės lėšomis.
Turiu įmonę Lietuvoje, esu Švedijoje veikiančios įmonės bendraturtis. Galbūt dirbant Švedijoje susiformavo ir mano socialinis atsakingumas. Pats visiškai neketinu kištis į futbolo reikalus, būsiu atsakingas už organizaciją, finansus, struktūrą.
Prašyti stengsimės kuo mažiau, norėtume atsiriboti nuo valstybės bei savivaldybių įstaigų. Sportas turi būti remiamas privataus kapitalo, nes valstybė turi svarbesnių darbų ir sričių, kurioms reikia pinigų.
– Ar neapmaudu, kad daugiausia lėšų Lietuvoje skiriama krepšiniui?
– Apmaudu ne dėl pinigų sumų, o dėl paskirstymo. Visą gyvenimą sportui atidavę tikri entuziastai visiškai nieko negauna, o gauna esantys arčiau valdžios.
– Klubo pristatymo šventėje užsiminėte apie planus įsirengti net savo stadioną?
– Tikrai turime tokią viziją, tačiau ji nepavirs tikrove artimiausiu metu. Mes veiklą norime labiau koncentruoti Kauno rajone, todėl ir stadionas turėtų iškilti pakaunėje. Užsienio šalyse visos sporto bazės statomas miestų pakraščiuose.
Dauguma vaikų taip pat bus iš Kauno rajono, mat dabar jiems norint sportuoti dažnai tenka važinėti į Kauną. Jeigu dirbsime kokybiškai ir profesionaliai, sulauksime jaunųjų sportininkų iš miesto, nes jie matys naudą rinktis „Aido“ klubą.
Vien pastangų neužtenka, reikia sveikatos ir sėkmės. Tikėkimės, kad šiame darbe ji mus lydės.
Įvykį prilygino tikram stebuklui
Romas Pikčilingis, Kauno apskrities futbolo federacijos prezidentas: „Futbolo klubai įkuriami retai, atkuriami – dar rečiau.
Tiek man, vienam „Aido“ klubo įkūrėjų, tiek visai futbolo bendruomenei sumanymas atgaivinti jo veiklą yra didelė šventė.
Tą patį turbūt jaučia ir kiti futbolo aistruoliai, prisimenantys į aikštę išbėgančius „Aido“ futbolininkus. Sprendimas prikelti klubą yra reikšmingas istorijos tęsinys.
Džiugina ir aplinkybė, kad solidaus verslo įkūrėjas tolesnėms investicijoms pasirinko būtent futbolą. Noriu jam palinkėti didelės sėkmės.“
