„Žalgirio“ kapitonas šiemet padėjo komandai apginti A lygos čempionų titulą ir po kelerių metų pertraukos iškovoti dublį – prie čempionato aukso pridėti ir taurės trofėjų.
Anot 37 metų futbolininko, nusiteikti dar vienam sezonui profesionaliame sporte motyvacijos ir noro pakanka. „Dar viduje jaučiu, kad turiu jėgų ir noro, kad nenusileidžiu jaunimui. Svarbiausia yra noras futbolui. Pas mane iki šiol daug noro, energijos treniruotis, siekti tikslų“, – sakė S. Mikoliūnas.
Kitas sezonas S. Mikoliūnui bus septintasis „Žalgiryje“. Vilniuje užaugęs žaidėjas kitame klube savęs nemato. „Per šešis sezonus čia susigyvenęs su klubu ir tapęs jo dalimi. Jeigu nuspręsiu baigti karjerą – tai ir bus mano paskutinė stotelė. Visa mano ateitis siejama su „Žalgirio“ komanda“, – patikino futbolininkas.
2021 metų sezone S. Mikoliūnas sužaidė 38 rungtynes – 21 A lygoje ir 17 kituose turnyruose. Metus jam kiek apkartino rugpjūtį patirta trauma, dėl kurios į rikiuotę grįžo tik sezono pabaigoje. „Jei ne ta trauma, tai būtų buvęs vienas iš geriausių mano sezonų klube“, – teigė vilnietis.
Apie traumą, praėjusio sezono iššūkius, kapitono pareigas ir kita S. Mikoliūnas papasakojo „Žalgirio“ svetainei fkzalgiris.lt
– Kaip vertinate praėjusį sezoną? Ko trūko sezono pradžioje, kaip pavyko prisitaikyti prie naujo trenerio? Koks buvo sezonas asmeniškai? Kiek tikslų pavyko įgyvendinti?
– Asmeniškai – sezonas geras. Man patinka nauji iššūkiai. Apie trenerį Vladimirą Čeburiną prieš pažintį buvau susidaręs vienokią nuomonę, bet kai susipažinau iš arčiau, pamačiau, kad jis labai aukšto lygio treneris, taip pat ir kaip žmogus. Pabendravus ilgiau nuomonė visiškai pasikeitė.
Dėl sezono pradžios – normalu, kad atėjus treneriui komandoje buvo daug naujų žaidėjų, pasikeitimų. Reikėjo laiko tikrai susilipdyti, susitvarkyti rūbinėje mikroklimatą. Dėl to sezonas buvo šiek tiek banguotas. Bet sezono galas komandai buvo tikrai užtikrintas, buvo vienybė, „pagautas“ žaidimas. Matyt, komanda perprato trenerio filosofiją, norus, kaip komanda kad žaistų.
Asmeniškai, ta patirta trauma, aišku, šiek tiek išmušė iš vėžių. Manau, jei ne ji, tai būtų buvęs vienas iš geriausių mano sezonų „Žalgiryje“. Bet džiaugiuosi, kad turiu laiko pasitaisyti kitais metais.
Kalbant apie tikslus, turime du trofėjus, bet vieno (Supertaurės) nelaimėjome. Manau, kad viena tikslas kitais metais bus iškovoti visus trofėjus ir, žinoma, pagrindinis – įeiti į istoriją, pralaužti ledus: patekti į Europos turnyrų grupes.
– Sezoną dėl pandemijos pradėjote su tuščiomis tribūnomis. Kiek tai atsiliepė Jums, komandai?
– Kai žaidi be žiūrovų, girdi tik kas ką kalba aikštėje ir nėra to palaikymo, nėra tos rungtynių dvasios ir atmosferos. Mes ir žaidžiame dėl žiūrovų, tai kaip spektaklis. Mums tikrai yra svarbus palaikymas, tas „Pietų IV“ dainavimas, skandavimas. Ypač tas jautėsi Europos turnyruose, kai jie net grojo, buvo „lambadą“ ir visa kita. Tai tikrai yra žiauriai smagu. Kiekvienas žaidėjas jaučiasi kaip garsiausiuose klubuose – kai yra ta atmosfera, yra ir džiaugsmas, ir noras žaisti, ir mėgautis futbolu.
– Ar į komandą atėjus naujam treneriui keitėsi Jūsų, kaip kapitono, pareigos?
– Ne, viską tęsėme kaip ir anksčiau. Tik tam tikras pareigas perleidau Mantui Kukliui. Tikrai esu dėkingas Mantui. Jis komandoje užima didelį vaidmenį. Ant jo pečių gula tikrai daug atsakomybės.
– Kokių sumanymų komandai turėjote kaip kapitonas?
– Sezono eigoje vis norėdavau pritraukti kuo daugiau žaidėjų, kad jie irgi pajaustų tą atsakomybę. Pavyzdžiui, kartas nuo karto, jei mano manymu žaidėjas gerai sužaidžia rungtynėse, pilnai atsiduoda, pasiūlydavau po rungtynių užvesti skanduotę prie ištikimiausių aistruolių tribūnos („Jeigu myli Vilniaus žalgirį – suplok“). Kas tose rungtynėse labiausiai nusipelno, stengiausi duoti pajausti tą lyderystės jausmą. Manau, kad tas turėjo padėti motyvuoti stengtis kiekvienose rungtynėse.
– Kiek skaudus smūgis buvo rugpjūtį patirta trauma? Ar nebuvo minčių, kad tai gali būti ir paskutinės karjeros rungtynės?
– Ne, iš pradžių netgi manėme, kad ji nėra labai rimta. Skridau gydytis į Serbiją, klubas tikrai dėjo pastangas kuo greičiau pastatyti mane ant kojų. Bet kaip vėliau paaiškėjo, trauma buvo daug rimtesnė nei galvojome. Bet nebuvo minčių, kad jau viskas. Į ateitį žiūriu su pozityvu.
Kol nežaidžiau rudenį iš pradžių komandai trūko stabilumo, pradėjome prarasti taškus. Tada galvojau, kuo aš galiu būti naudingas komandai už aikštės. Reikėjo juos įkvėpti padrąsinti, kad nenukryptume nuo siekto tikslo. Tai pavyko pasiekti. Komanda atrado tą stiprybę ir vienybę, ir dabar džiaugiamės tais titulais.
– Jums 37-eri, Lietuvoje ne kartą laimėjote viską. Kas paskatino dar bent metams pratęsti profesionalaus futbolininko karjerą?
– Jaučiu kad turiu jėgų, kad nenusileidžiu tam jaunimui, turiu ir noro. Svarbiausia yra noras futbolui. Pas mane iki šiol jo tiek daug, yra ir tos energijos yra treniruotis, siekti tikslų. Tą reikia pajausti viduje.
Kartais pasiklausau baigusių karjeras, kurie sako, kad jau neturėjo noro. Reiškia, tas nebeteikė džiaugsmo. Man tai dar teikia labai daug džiaugsmo.
Daug į ateitį nežiūriu. Susitelkiu metams į priekį. Stengiuosi kuo geriau pasiruošti tiek fiziškai, tiek psichologiškai.
– Kuo vis dar traukia futbolas?
– Net sunku pasakyti. Tai yra aistra. Mėgstu kovoti, varžytis. Gaunu tiek adrenalino per kovą rungtynių metu. Visa tai yra aistra, kurią jauti, tas tave „veža“.
– Laukia dar vienas sezonas su „Žalgiriu“. Kodėl sutikote likti čia?
– Kaip ne kartą esu minėjęs, esu vilnietis, visada buvau „Žalgirio“ fanas, nuo pat mažumės eidavau stebėti rungtynių. Nori ar nenori – pamilsti klubą su kuriuo augai. Dabar jau bus mano septintasis sezonas klube. Per tiek laiko susigyveni, tampi šito klubo dalimi.
Jei nuspręsiu baigti karjerą – tai ir bus mano paskutinė stotelė. Daugiau negalvoju eiti į kitus klubus, kažkur bandyti laimę. Mano ateitis siejama su „Žalgiriu“. Čia bus mano pabaiga.
