Pirmiausia paaiškėjo, kad lapkričio 16 dieną ji žais Baltijos taurės rungtynes su Islandijos rinktine ne ant nudilusios plastikinės LFF stadiono dangos Vilniuje, o po rekonstrukcijos tviskančiame Kauno Dariaus ir Girėno stadione.
Simboliška, kad islandai bus pirmieji, kurie pasauliui galės pasakyti, jog ir Lietuva turi normalų stadioną – tegul ir ne sostinėje.
Kita smagi žinia rinktinei buvo sekmadienį ištraukti 2024 metų Europos čempionato atrankos burtai, kurie lėmė, kad lietuviai žais su Vengrija, Serbija, Juodkalnija ir Bulgarija.
Tokiame karštame Balkanų katile niekam nebūtų lengva, tačiau juk įmanoma rasti keletą ginklų rimtai kovai su panašaus stiliaus komandomis – įmušti joms tikrai lengviau nei Europos futbolo milžinams, kurių šįkart nebus rinktinės kelyje.
Bet šių gerų žinių galėjo ir nebūti, jei būtų pasitvirtinęs Lietuvos futbolui pražūtingas scenarijus, kuris buvo ruošiamas Seime.
Konservatorių M.Majausko ir L.Kasčiūno iniciatyva Lietuvos futbolas kelias savaites balansavo ant nebūties ribos, buldozeriu stumiant tiesioginio valdymo įstatymą Lietuvos futbolo federacijai.
Bet atvykusiems UEFA ir FIFA atstovams bent jau laikinai pavyko tai sustabdyti.
Lietuvos futbolo rinktinei dabartinė 144-oji vieta FIFA reitinge nėra garbinga, bet ir ne dugnas, kaip šūkauja futbolo ekspertais staiga tapę Seimo nariai. Prieš penkerius metus Lietuvos rinktinė buvo 149-a ir pasaulis nesugriuvo.
Aišku, skaudu girdėti, kad lietuvius aplenkė ne visiems girdėtos šalys Surinamas ir Esvatinis, bet juk reitingo taškai ne viską pasako apie visą šalies futbolą.
O Lietuvos rinktinę ir visą šalies futbolą prie sienos kalantys Seimo politikai galėtų prisiminti ir savo reitingus.
Spalį skelbtais „Vilmorus“ apklausos duomenimis, dabartiniu Seimu nepasitiki 54,9 proc. šalies gyventojų.
Tai paskutinė vieta institucijų reitinge.
