Mero V.Matijošaičio diriguojami kauniečiai spalio 16-ąją Ąžuolyne surengė tokį trankų vakarėlį su baikeriais, retromobiliais ir fejerverkais, kad net M.Mikutavičius pasijuto tarsi ne Lietuvoje trauktų savo šlagerius, o futbolo rungtynės su pratęsimu irgi buvo ne pačios prasčiausios.
Būriai įvairių kartų kauniečių iš Laisvės alėjos nekantraudami atkopė stačiais laiptais į išblizgintą futbolo šventovę, tūkstančiai iš visos Lietuvos atvažiavo pasižiūrėti tikro stadiono, kuriame po 30 metų trukusios gėdos neteks raudonuoti priimant bet kokio lygio varžovus, o po šventės dešimtys žmonių su vaikais fotografavosi atminimui.
Net ir tualete dingus šviesai visi labiau juokavo nei pyko, nes žibintuvėlis juk yra kiekviename mobiliajame telefone.
Bet visa tai nerūpėjo nei prezidentui, nei Seimo pirmininkei, nei premjerei, nei švietimo, mokslo ir sporto ministrei.
Visi šie politikai buvo gavę kvietimus pamatyti tą istorinį momentą šalies sportui savo akimis, tačiau nusispjovė į Lietuvos futbolą, apie kurį tiek daug nusimano sakydami nuvalkiotas frazes.
Visi jų pasiteisinimai apie užimtumą sekmadienio vakarą atrodė neįtikinami ar iš piršto laužti, kaip ir veblenimai apie reputaciją ar skaidrumą.
Kad ir kokių dėmių turėtų Kauno meras ar Lietuvos futbolo federacija, bandymas atsukti jiems užpakalį tapo apgailėtinu valdžios gestu.
O galbūt G.Nausėda, V.Čmilytė-Nielsen, I.Šimonytė ir J.Šiugždinienė tiesiog susiprato, jog nė piršto nepajudino, kad Lietuva pagaliau turėtų normalų futbolo stadioną?
Nebūtų nieko keisto, kad tą sekmadienį jie dar ir kišenėje laikė po špygą, kad kas nors nepavyktų.
Taip ir buvo – jiems nepavyko sugadinti šventės tiems 13 tūkstančių besišypsančių veidų stadione ir pakeliui į namus.
